Kaip ir viskas. Visos 12 kaladžių aprašytos. Neslėpsiu, gavosi tikrai nemažai materialo. Bet labai daug vietos užima pleinsvokerių istorijos – to nebūdavo kitų blokų kaladžių apžvalgose. Labai gerai, kad tai paskutinis mano projektas, tad ilgesnio skaitalo už šį nebebus. Bet manau, kažkam gal tai bus naudinga ir įdomu. Tad, atsisveikinu su skaitytojais ir kas gali žinoti – galbūt susitiksime kada Magic the Gathering mūšio lauke. Iki pasimatymo!

P.S. Temą galime "rakinti".

                                                                                                                                                           Lemties Reliktai (Relics of Doom)

Na ką, liko tik 2 kaladės – artėjame prie pabaigos. Šios abi kaladės ypatingos tuo, kad jos yra trispalvės. Kaip jau buvo sakyta, tai priduoda lankstumo, bet tuo pačiu atsiranda problemos su reikiamos spalvos mana. Lemties Reliktų kaladės išskirtinė savybė – artefaktai. Žinoma, jų buvo ir ankstesnėse kaladėse, kai kur visai nemažai, kaip antai Kovotojo Ginklų kaladėje, bet čia – visi padarai išimtinai yra artefaktai. Tiksliau – artefaktiniai padarai. Jie yra vienu metu ir artefaktai ir padarai, todėl jiems galioja visos taisyklės kurios liečia ir vieną ir kitą. „Artifact creature“ subtipas buvo stipriai naudojamas Mirrodin‘o bloke, o su Alaros bloko, Esper skeveldra atėjo ir „spalvotų“ artefaktų tipas. Iki šiol artefaktai buvę bespalviai, dabar tapo spalvoti, dažniausiai mėlynos spalvos, arba daugiaspalviai. Jų manos kainoje yra atitinkamos spalvos manos. Tokių padarų pilna yra ši kaladė. Kaladės spalvos – balta, juoda ir mėlyna (pastarosios procentaliai yra daugiausiai). Kai kurie burtai ar padarai naudoja „metalo apdirbimo“ (metalcraft) mechanika – kai yra gaunama naudos, jei šalia yra dar ir kiti artefaktai. Netgi pleinsvokeris yra parinktas toks, kuris tikrai turi daug bendro su artefaktais. Jis yra – Tezeretas. Tai vienas iš magijos pasaulio „blogiukų“, žinoma ne toks blogas, kaip Nikolas Bolas, bet pakankamai spalvinga asmenybė.

Tezeretas gimė Alaros pasaulyje, Esper kontinente. Jo tėvas, metalo (čia jis buvo vadinamas eteriumu) rinkėjas – agresyvus girtuoklis, mėgstantis į darbą paleisti kumščius, o motina – prostitutė. Nei vienas iš jų net nesivargino duoti berniukui vardą. Bet netgi augdamas tokiomis sąlygomis, vaikis nebuvo vėpla. Savo vardą jis užsitarnavo pats, na tiksliau, pravardę – Tezeretas, kas reiškia „improvizuotas ginklas“. Tai nutiko tada, kai Tezeretas subadė vyresnį berniuką, kai šis bandė prie jo priekabiauti ir jį terorizuoti. Pirmasis lūžis berniuko gyvenime nutiko septynerių, kai žuvo jo motina. Ji trynėsi gatvėje prašydama išmaldos, kai ją mirtinai partrenkė ir suvažinėjo gildijos vado karieta. Ir kai tėvas rinko jos kūno likučius nuo gatvės, Tezeretas suprato svarbią gyvenimo tiesą – stiprieji daro ką nori ir pasiima viską iš silpnųjų. Esper kontinente stipriausia kąsta buvo magai. Tezeretas žūtbūt nusprendė tokiu tapti. Jau kitą dieną jis prisijungė prie tėvo ir padėjo jam rinkti eteriumą. Jis greit suvokė, kad turi įgimtą talentą šiam metalui rasti ir greit pagal surinktą kiekį aplenkė tėvą. Bet jam reikėjo dar daugiau metalo, tad būdamas devynerių, jis ėmė vogti iš tėvo, kuris sugavęs sūnų nusikaltimo vietoje gerai jį prilupdavo. Bet Tezeretui tai buvo nė motais, jei tik galėdavo gauti daugiau metalo, todėl tai jis kartais darydavo tyčia. Tuo pačiu augo jo „reputacija“ tarp gatvės gaujų, ir praktiškai niekas jau nebestojo Tezeretui skersai kelio, nes jis, pateisindamas savo vardą, tiesiog subadydavo išsišokėlio motiną ar tėvą. Būdamas vienuolikos Tezeretas jau buvo surinkęs apie 200 gramų metalo, kurį jis slėpė plaukuose ir po oda. Būtent tada jis ir nutarė palikti Potvynio Daubą (Tidehollow), tuos purvinus požemius, kur iki šiol ir gyveno.
Tezeretas buvo priimtas pameistriu į artefaktorių gildiją. Esper artefaktoriai iš eteriumo gamindavo įvairius artefaktus, golemus, konstruktus ir kitus automatonus. Eteriumas – tai lankstus metalas, lengvai pasiduodantis apdirbimui ir per save praleidžiantis magišką energiją. Tezeretas buvo prisiekęs dirbti pameistriu 7 metus, bet viską, ką galėjo išmoko per 3. Tada jis pabėgo ir ėmė ieškoti paslėptų metalo telkinių, kas jam visai gerai sekėsi, o telkiniai tikrai buvo turtingi. Visą tai, plius dar papildomas metalas, kurį Tezeretas surinkdavo iš atsitiktinai nužudytų banditų ar šiaip visokio plauko veikėjų, leido jam įstoti į Mechanikų Gildiją, kur jis atiduodavo trečdalį savo turto metiniam mokesčiui už mokslą. Vėlgi, įgimtas Tezereto talentas pasireiškė ir čia ir 7 metų kursą jis baigė per 5 metus, toli į priekį pralenkdamas turtingus ir snobiškus savo klasiokus. Taip jis gan anksti gavo kvalifikuoto specialisto statusą, kas leido jam prieiti praktiškai prie neribotų eteriumo išteklių. Būdamas 19 metų jis pagaliau padarė tai, apie ką taip ilgai svajojo – atliko ritualą, pašalindamas visą savo dešinę ranką, pakeisdamas ją gryno eteriumo pakaitalu, kuri svėrė net 10 kilogramų. Turiu pasakyti, kad Esper magai labai dažnai „pagerindavo“ savo kūną dirbtinėmis eteriumo dalimis, nes tai leido jiems geriau manipuliuoti mana. Tai pamatę, gildijos vadovai jam iškart suteikė meistro statusą, bet Tezeretas jau buvo pasiekęs ką norėjo, tad iškart paliko gildiją. Kitas jo tikslas buvo dar laipteliu aukštesnis – Ieškotojų Lyga.

Atvykęs į Vekčio Akademiją, Tezeretas iškart bandė įstoti į Karmoto Ieškotojų Lygą, bet dvikovoje jį nugalėjo Silas Renas, elitinės ir labai turtingos Esper šeimos įpėdinis. Jis pareiškė, kad Tezeretas nevertas Lygos. Tą pačią naktį Tezeretas nuėjo pas akademijos dekaną Amaletą Paneksą ir sužinojo, kad jis tikrai nepriimtas. Priežastis buvo – jo žema kilmė. Įniršio antplūdžio pagautas jis nužudė dekaną, gerai paslėpė pėdsakus ir suklastojo priėmimo dokumentus. Praėjo trys metai. Tezereto nusikaltimas nebuvo atskleistas, nors visi vis tiek į jį žiūrėjo kreivai. Tai tesėsi iki tol, kol vieną dieną Silas Renas visiems pasigyrė, kad savo širdį jis pakeitė implantu, padarytu iš gryno eteriumo. Tezeretui trūko kantrybė ir jis įsilaužė į saugyklą, kur buvo laikomas Eteriumo Kodeksas. Šis kodeksas buvo savotiška legenda, neįkainuojamas artefaktas, šventas tomas, kuriame, pasak šaltinių, buvo surašyti visi Krucijaus (legendinio sfinkso) mokymai. Gi pasirodė, kad visą tai – melas. Puslapiai buvo tušti. Šį kartą įsilaužimas nebuvo nepastebėtas, Tezeretą pačiupo apsauga ir ėmė mušti. Ko gero būtų užmušę negyvai, bet tuo metu įsižiebė Tezereto ervėvaikštos kibirkštis ir jis persikėlė į kitą Alaros kontinentą – Griksį.

Čia jis iškart buvo užpultas Griksis padarų, bet pavyko išsigelbėti. Tada su juo pirmą kartą susisiekė Nikol Bolas ir pasiūlė jam prisijungti prie Begalybės Konsorciumo Ravnikoje. Konsorciumas buvo gerai organizuotų šnipų ir agentų svarbiose postuose tinklas. Tezeretas sutiko, bet jis turėjo savų planų. Per palyginti trumpą laiką, jis nužudė svarbiausius kontaktus konsorciumo viduje ir pakeitė juos savo agentais. Tuo pat metu į konsorciumo veiklą jis įtraukė ir Džeisą Belereną, apie jį jau buvo pasakota. Pagrindinis šio poelgio motyvas buvo apsauga, nes kaip žinome – Džeisas buvo nepakeičiamas mentalinėje magijoje, o Tezeretas bijojo, kad Nikolas sužinos, ką jis pridirbo konsorciume. Kaip žinome iš Džeiso pasakojimo, tas nepadėjo – prieš Nikolo galią Džeisas buvo visai bejėgis, o Tezeretas taip supyko ant jo, kad jis nesugebėjo jo apsaugoti, kad ėmė rimtai svarstyti apie Džeiso mirtį. Visą tai baigėsi judviejų dvikova, kurios metu Tezereto protas buvo visiškai sunaikintas. Džeisas net nukirto artefaktinę Tezereto ranką manos peiliu, tuo pačiu, kuriuo Tezeretas kankindavo Džeisą, kai jis susimaudavo kokioje nors konsorciumo misijoje. Nikolas Bolas atgavo valdžią konsorciume ir pasiėmė Tezereto kūną į savo Meditacijos pasaulį (labai nedidelis pasaulėlis iš pastoviai judančių objektų, kur buvo Nikolo buveinė).

Čia ir sustabdysiu pasakojimą apie Tezeretą. Ne dėl to, kad jo nuotykiai baigėsi, anaiptol. Priešingai – Tezeretas vadino gan svarbų vaidmenį „Kibirkšties Karo“ (War of Spark) įvykiuose. Apie tai ko gero daugiau gal užsiminsiu sekančios kaladės aprašyme. Be to, praktiškai kiekvieno pleinsvokerio yra po keletą skirtingų kortų variantų, nes kaskart, išleidžiant naują bloką, būdavo ir naujos kortos, jos tarsi atitikdavo visus tuos įvykius. Tezeretas – ne išimtis. Vėlesnės jo kortos, konkrečiai po tų įvykių, kuriuos aprašiau vaizduoja korumpuotą Tezeretą, nes po dvikovos su Džeisu, Nikolas Bolas turėjo jį gerai pakeisti. Netgi manos spalvos skiriasi, atsiranda juoda. Kaladėje gi, yra įdėta korta ankstyvojo Tezereto (Tezzeret, the Seeker). Norėčiau apžvelgti ją.

Manos kaina yra 5, bet į žaidimą jis ateina tik su 4 lojalumo žetonais. Pirmoji jo savybė, kaip ir dauguma prideda 1 lojalumo žetoną ir leidžia atsukti (untap) du artefaktus. Kadangi artefaktiniai padarai irgi yra artefaktai, tai ši savybė tinka ir jiems. Antroji savybė turi kintamą kainą, vadinasi kiek nuimti lojalumo žetonų spręsite patys. Kiek bus sumokėta žetonų, už tokią manos kainą galima bus iš bibliotekos susirasti artefaktą ir pasidėti jį į žaidimą, vėlgi primenu, kad tai galioja ir padarams. „Ultimate“ savybė atima 5 lojalumo žetonus ir iki varymo gali paverčia visus jūsų artefaktus 5/5 padarais. Ji gal ir nėra tokia lemtinga, kaip kitų pleinsvokerių „ultimate“ savybės, bet dėka sąlyginai mažos kainos gali būti panaudotą jau per antrą varymą nuo Tezereto iškvietimo.
 
Kaladėje yra daugiau nei pakankamas kiekis padarų – net 25. Keletas iš jų yra labai geri startiniai padarai, bet jiems yra privalomas mažas niuansas. Kaladę reikia startuoti su mėlyna mana. Ne veltui jos ir yra procentaliai daugiausia. Šioje kaladėje nėra specialių burtų, kurios padeda papildomai žemių į žaidimą, arba į ranką. Kadangi čia jau sukasi trys spalvos, čia reikia kitokios mechanikos. Tokiu atveju praverčia Teremorfinės Platybės (Terramorphic Expanse) – tai žemės korta, bet ji gali pavirsti ta, kurios mums labiausiai reikia. Vienas minusas – negalėsime jos panaudoti tą patį varymą, nes nauja žemė ateina pasukta, o Teramorfinės Platybės korta paaukojama. Keturios šios kortos kopijos suteikia šansą pasirinkti reikiamas manos spalvas, nes visai nemaža padarų dalis savo manos kainoje turi po du mėlynos manos simbolius, ar net visų trijų spalvų. Bet, kaip sakiau – pradėti visada reikia nuo mėlynos. Ypač, jei rankoje jau gniaužiate Eteriumo Skulptorių (Etherium Sculptor). Šis šaunuolis kainuoja dvi manos (1 mėlynos ir 1 bet kokios), bet jis "atpigina" visų artefaktų kainą vienu bespalvės manos simboliu. Tai reiškia, kad kitas skulptorius ateis į žaidimą tik už 1 mėlynos manos. Iš viso 4 kaladėje esantys skulptoriai suteiks galimybę bent vieną gauti į startinę ranką, o keletas jų žaidime leis sužaisti galingesnius burtus žymiai greičiau. Kai skulptoriai savo darbą atliks, kitas žingsnis bus į žaidimą kuo greičiau išleisti Eteriumo Meistrus (Master of Etherium). Jų ataka ir gynyba yra kintama, priklausanti nuo jūsų kontroliuojamų artefaktų, bet geriausia yra tai, kad meistrai prideda visiems kitiems artefaktams +1/+1. O du žaidime esantys meistrai papildys vienas kitą. Iš viso kaladėje jų yra 4. Testavimo metu, gerai sukritus startinei rankai, partijos baigdavosi neįtikėtinai greitai. Aišku prie to prisidėdavo ir Potvynio Daubos Striksė (Tidehollow Strix). Ta velnio pelėda neįtikėtinai gera – kainuoja tik du manos (gaila, bet konkrečiai mėlynos ir juodos), bet ji yra 2/1, skraido ir turi „mirties prisilietimo“ (deathtouch) savybę. Ir kaip jau pastebėjote, tokių kertinių kortų yra po 4x kopijas. Kaip jau esu minėjęs, kaladėje yra keletas padarų su „metalo apdirbimo“ (metalcraft) savybe, kuri suveikia, jei kontroliuojate tris ar daugiau artefaktų. Lūžusios Burės Sklandytuvas (Snapsail Glider) gali skraidyti, o Graviruotasis Čempionas (Etched champion) – įgyja apsaugą nuo visų spalvų. Ir nors jis neįgyja apsaugos nuo kitų bespalvių artefaktų, kitos kaladės jų beveik nenaudoja, tad praktiškai 2/2 čempionas gali nesivaržydamas pulti priešininką, arba dengti jo siunčiamus padarus nebijodamas pražūti. Ankstyvoje gynyboje dar visai tinka Iečių Siena (Wall of Spears), tik už tris nespalvotos manos gausite 2/3 gynėją su „pirmojo kirčio“ (first strike) savybe. Na, o jei ir koks jūsų padaras priguls į kapinyną, tai Šventovės Garguolis (Sanctum Gargoyle) jį iš ten grąžins.

Kaladėje yra du labai galingi sfinksai. Abu yra „multicolored“ padarai ir jie abu yra visų trijų spalvų. Faktas, kad abu skraido, o kaip gi kitaip? Sfinksas – Magistras (Magister Sphinx) kainuoja 7 manos, yra 5/5 skraiduolis ir ateidamas į žaidimą, kažkurio žaidėjo gyvybės taškus padaro lygiai 10. Čia panaudojimas labai universalus – jei jums liko vos keli gyvybės taškai, naudojate ant savęs ir opa – ir jūs vėl žaidime. Oponentas su įvairiais gydymo burtais jau susikėlė gyvybės taškus iki 35? Ne bėda – sfinksas mosteli sparnais ir „sveikuolis“ jau neramiai dairosi, kuo čia viskas jam baigsis. O baigsis tuo, kad sfinksui teks porą kartų užskristi ir užbaigti partiją. Kitas sfinksas yra dar geresnis. Tai Sfinksas – Monarchas (Sphinx Sovereign). Šis kainuoja net 8 manos, bet yra 6/6 skraidantis padaras. Jo savybė yra dviguba. Jūsų varymo pabaigoje tikrinama ar sfinksas yra pasuktas. Jei taip – kiekvienas oponentas praranda 3 gyvybės taškus, jei sfinksas nepasuktas – 3 gyvybės taškus gaunate jūs. Tai techniškai sfinksas puldamas gali padaryti 9 taškus žalos. Ir pabaigai – dar kelios kaladės specialios pajėgos. Prisukama Hidra (Clockwork Hydra). Ji ateina į žaidimą su keturiais +1/+1 žetonais, bet puldama arba besigindama ji tų žetonų netenka, darydama tiesioginę žalą oponento padarui arba net pačiam oponentui. Tokiu būdų hidra „silpnėja“, bet ją galima „prisukti“. Nepuolant su hidra, užtenka ją pasukti (tap) ir ant jos uždedame +1/+1 žetoną. Taip ją galime „užauginti“ iki norimo dydžio. Mastikora, Aštriais kaip skustuvas Karčiais (Razormane Masticore) – 5/5 padaras su „pirmojo kirčio“ (first strike) savybe. Atrodytų per daug gerai, bet balansas yra tame, kad pati mastikora kainuoja 5 bespalvės manos ir per palaikymo (upkeep) fazę prašo iš rankos išmesti kortą. Jei tai nepadarome, mastikorą prarandame, bet jei padarome kas prašoma, mastikora daro 3 tiesioginės žalos bet kuriam padarui. Tokiu būdu mastikora gali nugalėti net 8/8 galios priešininko padarą, jei šis sugalvos ją dengti. 3 žalos už išmestą kortą ir likusi 5 taškų žala – dėka „pirmojo kirčio“ savybės. Na, bet reikia pripažinti, kad už visus unikaliausias yra Platininė Angelė (Platinum Angel). Gali kilti klausimas – ar verta mokėti 7 manos už 4/4 skraidantį padarą? Atsakymas – tikrai taip, nes kol angelė žaidime – jūsų priešininkas negali laimėti žaidimo, o jūs – negalite jo pralošti.

Kaip nebūtų keista, bet tikrų ARTEFAKTŲ kaladėje yra tik 2 (kurie yra ne gyvūnai). Tai dvi kopijos Onikso Taurės (Onyx Goblet). Jų veikimas neįtikėtinai paprastas – pasukai taurę ir priešininkas praranda 1 gyvybės tašką. Jei abi taurės yra žaidime, jos labai gerai koreliuoja su Tezereto pleinsvokerio kortos pirmąja savybe, Tokiu būdu per varymą priešininką galima „palengvinti“ 4 gyvybės taškais.

Pabaigoje, kaip visada – burtai. Kaladė visiškai neturi „sorcery“ tipo burtų, čia yra 4 „enchantment“ ir 5 „instant“ tipo kerai. Ir jie visi yra labai praktiški. Visi 4 enchantment burtai yra legendiniai Pacifizmai (Pacifism). Labai praverčia, kai reikia sustabdyti kokį įkyrų puolėją arba atkaklų gynėją. O dar geriau yra iškart Čiupti už Gerklės (Go for the Throat) – seno gero „removal‘o“ dar niekas neįstengė pakeisti.

Solidi kaladė, tikrai. Įvairiapusiški, tarpusavyje derantys padarai, labai geras oro padengimas, removal burtai, keletas rimtų „finisher‘ių“ – tai stipriosios kaladės pusės. Iš silpnybių, viena yra akivaizdi – trijų spalvų mana. Ir nors dominuoja mėlyna spalva, kartais reikiamos spalvos nebuvimas gali kainuoti partiją. Na, o daugiau minusų kaip ir nerandu. Rimtas pasirinkimas tiek naujokui, tiek patyrusiam veteranui. Nekantrauju pamatyti, kaip ši kaladė parodys save turnyrų metu.

                                                                                                                                                                Auramanceris (Auramancer)

Judame toliau ir dabar mano rankose – baltai žalia kaladė „Auramanceris“. Kas toks yra auramanceris? Tai toks magas, kuris manipuliuoja auromis. Kas tai yra auros? Tai tokie burtai, kurie yra kabinami ant padaro ir duoda kažkokią naudą, arba žalą, jei užkabinami ant priešininko padaro. Kaip ir pavadinimas sako, kaladės tema – auros. Šioje kaladėje rasime ne šiaip sau auras, o totemines umbras, kaip jas vadina vietiniai. Jos yra pavadintos gyvūnų vardais. Aišku, ne visos kaladės auros yra totemai, gal pusė. Kaip jos veikia? Labai gražiai tai atvaizduojama grafiškai, ant kortos – iš išorės yra vaiduokliškas permatomas apvalkalas, tarkim kažkokio gyvūno, o viduje sėdi magas. Kiekviena umbra tuo pačiu yra ir toteminis šarvas. Tai reiškia, kad jei į gyvūną yra „pasikėsinama“ (kad ir su geru senu removal‘u), jis išgyvena, tačiau nebetenka auros. Tai tarsi antra gyvybė. Bet auros yra ne vienintelė kaladės tema. Antroji, ne mažiau svarbi – gyvybės taškų regeneravimas. Galiu drąsiai teigti, kad jokia kita kaladė net iš tolo neprilygsta šia tema. Tai reiškia, kad čia galima šiek tiek "prasileisti" žalos, nes paskui bus galima išsigydyti. Padarų kaladėje irgi nėra daug, vos 17, bet visi jie turi tokias įmantrias savybes – tai žiūrėk, negali į juos taikytis, tai negali pablokuoti, o ant jų užkabinus dar ir anksčiau minėtas auras, jie tampa išvis rimta problema. Kai tema tapo aiški, atėjo metas aptarti ir kaladės čempioną. Praeitos kaladės aprašyme esu labai trumpai apie jį užsiminęs. Tai yra liūtažmogis, arba vietine kalba „leonin“ arba „nacatl“ rasės atstovas – Adžanis Auksakartis. Na, jo karčiai gal ir nėra iš aukso, bet pats pleinsvokeris yra nemažiau įspūdingas.

Adžanis gimė Alaros pasaulyje, Najos kontinente/skeveldroje. Pamenat, apie Alara kaip tik pasakojau prieš tai buvusios kaladės aprašyme. Liūtažmogis gimė albinosas, kas leoninų gentyse buvo retenybė, tad nenuostabu, kad nuo pat gimimo jis buvo kitoks. Gentainiai jį apibūdindavo – „baltas, kaip mirtis“. Būnant kitokiu, jaunuoliui buvo sunku sulaukti pripažinimo gentyje. Apie jo tėvus nelabai kas žinoma, tad vienintelis, kas juo rūpinosi buvo jo vyresnysis brolis Džazalis. Skirtingai nuo Adžanio, Džiazalis buvo labai gerbiamas gentyje, stiprus, diplomatiškas, vienas geriausių genties karių ir nežiūrint į tai, kad turi „nepopuliarų“ brolį, jis greit paliko iki genties Ka (Kha), kas reiškia genties vadą. Džazalis tikėjosi, kad jam tapus Ka, visi ims palankiau žiūrėti į jo brolį, bet nelabai kas pasikeitė, na gal gentis ėmė šiek tiek labiau toleruotį albinosą. Bet Adžanis nebuvo visai vienišas, jis turėjo keletą draugų, tarp jų ir genties šamanę Zaliki. Be to jis buvo unikalus tuo, kad praktikavo labai specifinę, sielos magiją. Naudodamas baltąją maną, jis turėjo galimybę pažvelgti į kiekvieno sutikto sielos gelmes. Maža to, jis galėjo ta siela manipuliuoti, na pavyzdžiui – liepti jai gydyti kūną, tad greitai jis tapo vienu geriausiu genties gydytojų.
 
Kartą medžioklėje, Ažanis buvo užpultas grupės žmonių. Tai buvo gan neįprasta, nes žmonės leoninų paprastai nepuldinėdavo. Džazalis atėjo broliui į pagalbą ir jį išgelbėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, tie žmonės ieškojo konkrečiai Adžanio. Kokiu tikslu, buvo neaišku. Atsidėkodamas broliui už kilnų poelgį, Adžanis nutarė sumedžioti vieną iš pirmykščių žvėrių ir iškelti šventę. Tuo pačiu tikėjosi pelnyti genties pagarbą, nes užmušti pirmykštį padarą ryždavosi tikrai ne kiekvienas. Vos tik medžioklės laimikis krito, įsikišo kiti gentainiai, kuriems vadovavo Tenochas. Grobį atėmė, o patį Adžanį stipriai sumušė. Tą pačią naktį, į genties stovyklą paslapčia įsėlino tamsi figūra su gobtuvu ir sviedė į laužą magišką artefaktą. Iš objekto pasipylė šešėliai ir ėmė žudyti leoninus. Viskas buvo netikėta, tad nespėjus sureaguoti, kovoje krito ir Džazalis, nužudytas savo paties kirviu. Adžanis nespėjo laiku atbėgti į pagalbą. Palapinėje, kur krito jo brolis, Adžanis laikė rankose brolio kūną ir girdėjo švelnų jo balsą, bet nesuprato ką jis sako. Tuo metu tvykstelėjo ir įsižiebė jo pleinsvokerio kibirkštis ir jis teleportavosi. Tiesa, nelabai toli, tame pačiame Alaros pasaulyje, tik į kitą, Džundo kontinentą. Jis iškart buvo užpultas drakono Kartuso, bet čia jam į pagalbą atėjo Šerchanas Volas. Šerchanas paaiškino, kas nutiko su Adžaniu ir kas tai yra pleinsvokerio kibirkštis. Išklausęs kas nutiko leoninui, Šerchanas patarė nukreipti pyktį ir keršto troškimą brolio žudikų paieškai. Adžanis teleportavosi atgal į Naja. Jis užėjo į brolio palapinę ir paėmė juodąjį brolio kirvį. Jis turėjo lygiai tokį pat, tik baltą. Jis sujungė abu kirvius į vientisą ginklą, tokį, su kokiu jis yra vaizduojamas kortose. Kremuoto brolio pelenais, ant savo apsiausto jis išpaišė mistinius ženklus ir paskyrė savo gyvenimą atkeršyti už brolį ir ginti nekaltuosius. Jo pirmas taikinys buvo Tenochas. Jis rado jį prie uolos krašto. Tenochas pareiškė, kad nenori kautis ir pripažino, kad slapta visada gerbė Adžanį. Tas faktas Adžanio neįtikino ir jis nustūmė Tenochą nuo uolos, bet deja – pats neišlaikė pusiausvyros ir nukrito kartu. Tenocho apsiausto kraštas užsikabino už uolos, o Adžanis spėjo įsikibti jam į koją, bet Tenochas jį nusipurtė. Adžanis nukrito ir smarkiai susižalojo, dar prieš prarasdamas sąmonę, jis spėjo teleportuotis.

Atsibudo jis Banto kontinente, čia pat, Alaroje. Jį rado ir slaugė pleinsvokerė Elspet Tirel. Per dvi savaites leoninas atsigavo ir sustiprėjo. Jis perspėjo Elspet, kad artėja konfliktas ir teleportavosi atgal į Najos kontinentą. Grįžęs į gentį, iš Tenocho motinos jis sužinojo, kad kita gentainė – Marisi, gali būti susijusi su brolio mirtimi. Dar nespėjus apkaltinti Marisi, į konfrontaciją įsikišo Majelė, Cylijos elfų valdovė, dar žinoma kaip Anima. Jos savybė – visur regėti tiesą. Ji pasakė, kad reikia ieškoti legendinio drakono Nikolo Bolo. Na, kur daugiau gali rasti drakoną, jei ne Džundo kontinente. Adžanis susiruošė ten, bet... paaiškėjo, kad Džundo nebėra. Kaip ir visų kitų kontinentų, nes prasidėjo Konfliuksas – kontinentų susiliejimas. Kaip dabar žinome, už viso to tikrai stovėjo Nikolas Bolas, kuris prieš tai liepė savo agentams aktyvuoti kontinentų obeliskus. Pasikartosiu, kad Alaros skeveldros arba – kontinentai, per ilgai buvo atskirai ir jau susiformavo nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl, juos bandant sujungti, jie jau nebesutapo. Persidengė vienas su kitu, o toks procesas išskyrė nežmoniškai didelį kiekį manos. Visą tą maną ketino sutraukti į save Bolas, tokiu būdu tapdamas labai galingas ir žinoma – sunaikindamas visą Alaros pasaulį. Bet tokio lygio „blogiečiui“ kaip Bolas tai buvo nė motais. Jo planai buvo kur kas didingesni. Deja, tiems planams kaip tik ir sutrukdė Adžanis. Po kieto nusileidimo, jau dalinai susijungusiuose kontinentuose, Adžanis pastebėjo, kad čia atvyko ir kelios armijos kovai su drakonu. Ten buvo ir žmonių armija, vadovaujama Krešo (Kresh), bei elfu armija, vedama Majelės. Ten taip pat buvo ir šamanė Zaliki. Pažvelgęs jai į sielą, Adžanis pamatė, kad ji ir yra atsakinga už brolio žūtį, bet taipogi jis pastebėjo, kad ji buvo valdoma Marisi. Kadangi pati Marisi krito nuo Zaliki rankos, Adžanis niekaip neprisivertė jos nužudyti, nes Zaliki visada jį gerbė ir buvo gera draugė, tuo tarpu kai kiti genties nariai jo šalinosi. Staiga Adžanio viduje kažkas pasikeitė ir netikėtai jį apėmė iki šiol nepatirta ramybė. Dingo visas keršto pyktis ir neapykanta. Bet reikalai buvo dar nebaigti, nes kovos lauke pasirodė pats Nikolas. Jis ėmė traukti maną į save, bet jam nebaigus ritualo, dalį manos į save įtraukė ir Adžanis. Jis pažvelgė tiesiai į didžiojo drakono sielą ir padarė tos sielos projekciją realybėje, avataro pavidalu. Avataro pagalbą jis nugalėjo Bolą ir ištrėmė jį iš Alaros.
 
Kai viskas nurimo, gentainiai pagaliau pripažino Adžanio nuopelnus ir pasiūlė jam Ka vietą. Tai buvo viskas, apie ką Adžanis kažkada svajojo, bet dabar prieš gentainius stovėjo jau nebe tas leoninas. Visi tie įvykiai jį labai pakeitė ir jis pasiūlymą atmetė. Vietoj savęs, Ka paskyręs Zaliki, jis nutarė susirasti Elspet.  Buvo likusi „neapmokėtą skola“ šiai pleinsvokerei, kurį jį išgelbėjo tąkart. Jis rado pleinsvokerę puolusią į neviltį, kad nebeliko jos taip mylimo kontinento Banto. Kad pragyventų, ji kovojo kaip samdoma gladiatorė Urborgo požemiuose. Adžanis atvyko laiku, nes Elspet kaip tik kovojo su keistos išvaizdos oponentu. Žinot su kuo? Ogi su mums jau pažįstamu Kotu iš Kūjo genties. Pamatęs ant oponento rankos Fireksijos simbolį, Adžanis neleido Elspet nugalėti Koto. Kovai pasibaigus, jis mėgino ją atvesti į protą, sakydamas, kad ji gali savo žmonėms duoti daug daugiau, nei žeminti save ir kovoti už pinigus. Bet mergiona buvo neperkalbama. Skaudančia širdimi Adžanis atidavė jai jos šarvus, atgabentus iš buvusio Banto regiono ir teleportavosi.

Bet jį vis tiek neapleido mintis, kad savotiškai išduoda savo draugę, neatvesdamas jo į protą. Jis nutarė pamėginti dar kartą. Šį kartą jis surado Elspet Teros (Theros) pasaulyje. Primenu, kad Teros pasaulis yra paremtas graikų mitologija. Kad ir ką būtų sumaniusi Elspet, jis nutarė šį kartą jos nepalikti ir visada būti šalia. Pleinsvokerė ketino keliauti į pasaulio kraštą, kur buvo dievų miestas Niksas (Nyx). Ko ji ten ieškojo – istorija nutyli. Tam, kad patekti į miestą, vienas iš jų turėjo pereiti vieno iš penkių dievų išmėginimą. Adžanis mėgino įtikinti ją rinktis jūrų deivės Tasos (Thassa) išbandymą, nes jis buvo vienas iš lengvesnių ir sukeliantis mažiau streso ir taip iškankintai merginai, bet ji paskutinę akimirką pasirinko mirties dievo Erebuso (Erebos) išbandymą. Jai pavyko išlaikyti išbandymą ir jie pateko į dievų miestą. Ir čia paaiškėjo Elspet tikslas. Ji čia atvyko nudėti pusdievio Ksenagos (Xenagos). Ksenagos buvo kaltas dėl pleinsvokerės mylimojo mirties. Įvyko kova ir Elspet buvo ją bepralaiminti, bet čia įsikišo Adžanis ir savo burtais suteikė jai jėgų antplūdį. To pakako ir Elspet laimėjo kovą, įsmeigdama ietį į pusdievio krūtinę. Kerštas buvo įvykdytas, bet mergina po kovos buvo labai išsekusi. Tuo pasinaudojo dievas Heliodas, kuris jau nuo senų laikų laikė pagiežą Elspet. Greičiausiai iš pavydo, kad ji yra pleinsvokerė ir kada nors pakils į pusdievius, kaip tai padarė Ksenagos. Žodžiu, bijodamas dėl savo paties kailio, jis atsirado prie Nikso vartų, Elspet ir Adžaniui jau pro juos bežengiant, apakino merginą šviesos žybsniu ir pervėrė krūtinę jos pačios ginklu. Nepadėjo nei Adžanio gydymo burtai. Elspet mirė. Adžianis išnešė jos kūną iš dievų miesto, bet nutarė visko taip nepalikti. Kaip žinia dievai Teros pasaulyje egzistuoja tik dėl to, kad žmonės jais tiki ir kuo didesnis tikėjimas, tuo dievai yra galingesni. Adžanis suprato, kad akis į akį su dievu nepakovosi, bet yra kitas būdas. Jis ėmė keliauti per Heliodo šventyklas ir pasakoti visiems kaip niekingai buvo nužudyta didi moteris, taip palauždamas visų tikėjimą. Prie jo prisijungė jo sekėjai, bei beveik visos Teros leoninų gentys. Kaip atminimą ir pagarbą savo draugei, Adžanis ėmė nešioti Elspet apsiaustą. Na, geriau pagalvojus – techniškai Elspet nemirė, nes Teros pasaulyje yra gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, bet yra savi dėsniai ir jei priklausai vienam pasauliui, negali patekti į kitą. Bet šios merginos istorija yra jau kitas pasakojimas, tik deja – jai skirtos kaladės mano rinkinyje nėra. Adžanio pasakojimą ties ta vieta irgi baigsiu, nes reikia pereiti prie techninės dalies, o tai yra jo, kaip pleinsvokerio korta.

Adžanio (Ajani Goldmane), kaip ir Šerchano manos kaina irgi yra 4 ir jis ateina į žaidimą su 4 lojalumo žetonais. Įdomus faktas yra tas, kad nors kaladė yra baltai žalia, pleinsvokerio kortos manos kaina yra grynai balta. Pirmoji savybė yra labai paprasta: už 1 lojalumo žetoną gauname 2 gyvybės taškus. Antroji atima 1 žetoną, bet užtat VISIEMS jūsų padarams priduoda +1/+1 ir suteikia „budrumo“ (vigilance) savybę – kai jie atakuoja, jų nereikia pasukti. Na, o trečioji, kaip visada yra „game breaker“ – nuėmus 6 lojalumo žetonus į žaidimo lauką padedame padaro avatarą, kurio gyvybės ir atakos taškai yra lygus jūsų gyvybės taškams. O kadangi kaladė gyvybės taškų gauti tikrai moka, tai ant stalo lengvai galime pamatyti avatarą ir su dviženkliu skaičiumi.

Kad jau prakalbom apie gyvybės taškus... tai patogiausias ir lengviausias būdas jų gauti yra Adžanio Mantra (Ajani‘s Mantra) – tereikia tiesiog padėti į žaidimą ir stebėti , kaip kiekvieną varymą kapsi gyvybės lašai. Šio burto yra 4x kopijos ir man nuoširdžiai sunku patikėti, kad padėjęs į žaidimą visas keturias, per vieną varymą pasyviai gaudami po 4 gyvybės taškus, sugebėtume pralošti... Didvyrių Susitikimas (Heroes‘ Reunion) iškart duoda 7 gyvybės taškus, vienkartinis efektas. Netgi kai kurie padarai, kaip antai Adžanio Saulės Smogikai (Ajani‘s Sunstriker) turi „gyvybės ryšio“ (lifelink) savybę. Tie, kas neturi, gali ją gauti paėmę į rankas vienintelį kaladės artefaktą – Pabaisos Kūjį (Behemoth Sledge), kuris papildomai dar priduoda +2/+2 bei „sutrypimo“ (trample) savybes. Visiškai analogiškas efektas bus jei ant padaro užvilksite Šarvuočio Apsiaustą (Armadillo Cloak). Pasyvių gyvybės taškų dar galima gauti „užmigdžius“ priešininko padarus Miegančią Palaimą (Recumbent Bliss) – čia dar žinoma gaunama nauda yra ir tai, kad tie padarai nei atakuos, nei ginsis. Ei, aš dar nebaigiau – sąrašas tęsiasi. Esencijos Saugotoja (Essence Warden) skaičiuoja visus į žaidimą ateinančius padarus, tiek savus, tiek priešininko ir už kiekvieną dovanoja jums po gyvybės tašką. Dieviškos Dovanos (Divine Favor) aura duoda 3 gyvybės taškus vien už tai, kad ateina į žaidimą, o Felidaro Umbra (Felidar Umbra) padarui suteikia „gyvybės ryšio“ savybę, plius – šią aurą labai greit galima „perkabinti“ ant kito padaro, jau nekalbant tai, kad ji kartu yra ir toteminis šarvas. Na, tai kaip jums kolekcija įrankių, parūpinančių gyvybės taškus? Sakau jums, bet kokiai kitai kaladei labai ir labai toli iki to. Bet čia dar ne viskas. Kam gali būti naudinga gyvybės taškai? Na, savaime aišku, jums... bet yra dar vienas labai naudingas jų panaudojimas. Kaladėje puikuojasi 4 šaunuoliai, kurie vadinasi – Adžanio Gentainiai (Ajani‘s Pridemate). Pradžioje jie visai nedidukai – tik 2/2 padarėliai, bet jei iš kur nors gaunate gyvybės taškų, o kaip matėme – jų gauti galima praktiškai iš bet kur – jie iškart tampa +1/+1. Ką noriu pabrėžti čia, tai kad skaičiuojamas KIEKVIENAS gyvybės gavimo šaltinis. Jei remsimės mano anksčiau pateiktu pavyzdžiu su keturiomis Adžanio Mantromis (kai per kiekvieną varymą gaunami 4 gyvybės taškai), tai reikš, kad KIEKVIENĄ varymą, KIEKVIENAS Adžanio Gentainis gaus po +4/+4. Man net galvoje netelpa tokie skaičiai.
 
Pamenat - sakiau, kad kaladės padarai turi labai unikalias savybes. Štai kad ir dar vienas kaladės čempionas, o tiksliau – keturi, nes kaip įprasta – efektyvių kortų yra įdėta po 4x kopijas. Aurų Gumbuotis (Aura Gnarlid) – tai 2/2 žalias padaras, kuris sako, kad padarai, kurie yra silpnesni už jį, jo blokuoti negali. Tai dabar gautųsi, kad jo blokuoti negali tik priešininko 1/1 padarai? Kaip ir taip, jei ne kita gumbuočio savybė – jis įgyja +1/+1 už kiekvieną žaidime esančią aurą, net ir priešininko. Ir ta aura neprivalo būti užkabinta ant jo. Paprastai statistinis gumbuočio dydis būna apie 4/4 arba 5/5, o tai reiškia, kad užblokuoti šį meškėną gali nebent koks slibinas iš praeitos kaladės. Liūtų Pasididžiavimui (Pride of Lions) yra visiškai nusispjauti į tai, kad jį kažkas blokuoja – jei reiks, 4 žalos priešininkui garantuoti. Šventas Vilkas (Sacred Wolf) – neliečiamas. Į jį negalima taikytis priešininkui, na – jis juk šventas. Kovoje, žinoma, jis silpnokas, nors kanda pats ir skaudžiai, kita vertus – jei parūpinus jam gerą gynybinę aurą, štai ir turim nuožmų (ir šventą) vilką. Tundros Vilkas (Tundra Wolf) – puikus startinis padaras, nes jo „pirmojo kirčio“ (first strike) savybė leis jam puikiai susidoroti su priešininko startiniais 1/1 padarais. Na ir pabaigai apie pačias auras dar pakalbėkime. O jei konkrečiai, tai apie umbras. Šerno Umbra (Boar Umbra) – ši yra viena paprastesnių, padarui priduoda +3/+3, bei toteminius šarvus. Lokio Umbra (Bear Umbra) – šita įdomi, priduoda padarui +2/+2, bet kai jis atakuoja, tai atsisuka VISOS panaudotos jūsų žemių kortos, o tai reiškia, kad burti galima vėl iš naujo, jei tik turite ką. Na ir žinoma – Indriko Umbra (Indrik Umbra). Kas per gyvūnas yra indrikas? Masyvus keturkojis, primenantis brontozaurą, tik žymiai mažesnis. Šį umbra yra tai ką tikisi ištraukti kiekvienas žaidėjas. Tiesa, ji tikrai nepigi – net 6 žalios/baltos manos. Bet ką gi mes gauname už tokią, baisingai didelę, kaip aurai, kainą? Visų pirmą – padaras įgyja +4/+4, antrą – gauna „pirmojo kirčio“ (first strike) savybę, bet svarbiausia yra tai, kad kai padaras atakuoja, visi galintys tą padarą blokuoti – PRIVALO tai daryti. Dažniausiai po šio triuko pas priešininką nebelieka padarų. O ką daryti, jei jau išnaudojome visas auras ir jos guli mūsų „kapinėse“? Taigi Prikabinti Jas Iš Naujo (Retether). Tiesiog reikia susirinkti VISAS auras iš jūsų kapinių ir vėl jas sukabinti ant savo, o kai kurias ir ant priešininko padarų ir vualia – vakarėlis tęsiasi.
 
Po visų šių kaladės liaupsių jums gali kilti klausimas – ar ji nėra per galinga, palyginti su kitomis kaladėmis? Na, testuota buvo pakankamai ir rezultatai parodė, kad kaladė yra tikrai stipri, bet ne superstipri. Joje visiškai nėra skraidančių padarų. Ir aplamai, padarų iš viso tik 17. Visiškai nėra tiesioginės žalos burtų, tiesioginio padarų naikinimo (removal). Kaladė nėra pati greičiausia, ji remiasi tuo, kad pradžioje prarastus gyvybės taškus reikia tiesiog atstatyti. Padarai irgi nedideli, labai priklausantys nuo aurų, o jų gali ne visada ištraukti. Plius, tai kaladė, kurioje visiškai nėra taip vadinamo mana fix‘o, kaip kad buvo, tarkim, slibinų kaladėje. Jei užsispyręs trauksi tik vienos spalvos maną, gali nusigraužti nagus, belaukdamas reikiamos spalvos žemės ir stebėdamas, kaip tavo oponentas tave skaniai valgo. Balansas tikrai yra, kaip ir bet kurioje kitoje kaladėje. Todėl manau, kad ši kaladė tikrai atras savo pasekėjus ir fanus. O mes judame prie sekančios.

                                                                                                                                                  Įniršio Žvynai (Scales of Fury) - pirma dalis

Sveiki atvykę į dviejų spalvų pasaulį. Suprantate, ką turiu galvoje – pradėsiu dvispalvių kaladžių apžvalgą. Jei vienspalvės kaladės pranašumas – greitis, nes nereikia pritaikyti kelių spalvų manos, tai dvispalvės kaladės stiprioji pusė yra – universalumas. Kaip žinia, kiekviena magijos spalva turi savo stipriąsias puses, tad tokioje kaladėje galima tas puses suderinti. Įniršio Žvynai – raudonai žalia kaladė. Dar nuo Ravnikos bloko laikų (tame bloke buvo visos įmanomos dviejų spalvų kombinacijos) yra žinoma, kad raudonai žalia kaladė yra kovinė. Labai stiprus spalvų derinys, nes iš raudonos spalvos yra paimta greitis, agresyvumas, kitaip sakant – visas kalnų įniršis, o iš žalios – dideli, dideli padarai. Panašiai yra ir čia, tik skirtumas tas, kad čia tie dideli padarai raudoni... Labai gerai šią kaladę apibūdina vieno animacinio filmuko pradžios žodžiai – „Mano kaimas... pavadinkim – tvirtas. Nors čia gyveno daugiau nei 7 kartos, namai čia visiškai nauji. Mes turim žūklę, medžioklę, nuostabius saulėlydžio vaizdus... yra tik vienas minusas – kenkėjai. Jeigu kitur tai – pelės, ar uodai, tai pas mus – SLIBINAI!". O taip, brolyti – Įniršio Žvynai yra slibinų kaladė. Remiantis statistika - kas yra slibinas Magic the Gathering pasaulyje? Tai paprastai, bent 5/5 skraidantis padaras, dažniausiai darantis tiesioginę žalą. Taip, bet šioje kaladėje, be įprastų slibinų yra ir ypatingų, net nerandu lietuviško vertimo jiems – „hellkite“. Pažodžiui išvertus, tai skambėtų maždaug – „skrajūnas tiesiai iš pragaro“. Helkaitai – senojo pasaulio slibinai, nuo savo giminaičių skiriasi tuo, kad yra ypatingai galingi, nuožmūs ir žiaurūs. Žinoma, ne visi kaladės padarai yra slibinai. Iš 23 padarų, 13 yra slibinai, o iš tų 13 net pusė yra helkaitai. Nusimato linksmas vakarėlis, ar ne? Bet pirmiau, sekant tradicija, reiktų paminėti kas stovi už šių žudymo mašinų nugaros (arba sparnų). Tas jis, tai – Šerchanas Volas. Šerchanas gimė Tarkiro pasaulyje, kuris savo kultūrine ir etnine prasme paremtas senovės Mongolija. Tarkiras – atšiauri vieta, niokojama karų tarp klanų, kuriuos valdo chanai. Kažkada Tarkiro padangėse karaliavo slibinai, bet klanai juos beveik išnaikino. Tarp gausybės klanų patys galingiausi yra šie penki...

Mardu klanas. Klano simbolis – drakono sparnai. Klano nariai – nuožmūs, kovoje užgrūdinti kariai, vertinantys greitį. Mardu klano būstinė yra Tarkiro kalnuose, iš ten klano nariai dažnai puldinėja kaimyninius regionus. Atakos metu kariai naudoja žaibų magija ir lankininkus. Čia viskas paremta jėga ir principu – ką užmuši, tas tavo.

Džeskai klanas. Klano simbolis – drakono akis. Klano nariai – kovos menus įvaldę vienuoliai, kuriems taip pat nesvetima ir mistinė magija. Jie gyvena vienuolynuose, kurie yra gerai paslėpti ūkanotuose kalnų ežerų regionuose. Skirtingai nuo Mardu brutalios jėgos, vienuoliai pirmenybę teikia taktikai ir strategijai.
 
Temur klanas. Klano simbolis – drakono nagai. Šis klanas įsikūręs šiauriniame regiono pasienyje, todėl atšiaurios išgyvenimo sąlygos šį klaną ypatingai užgrūdino. Jos nariai – laukiniai barbarai, net vaikai ir moterys yra geri kovotojai. Apsirengę kailiais, jie net kovoje pamėgdžioja laukinius žvėris.

Sultai klanas. Klano simbolis – drakono iltis. Klano teritorija – neįžengiamos Tarkiro džiunglės. Šis klanas taip pat įvaldęs ypatingą magijos rūšį – nekromancija. Tad nenuostabu, kad patys klano nariai nesivelia į tiesioginę kovą, tą už juos daro prikeltųjų armija. Kažkada klaną valdė žmonės, bet dabar pamažu viską perėmė nagos, gyvatiškų bruožų padarai, kurie savo kilmę kildina iš drakonų.

Abzan klanas. Klano simbolis – drakono žvynai. Abzan – dykumos vaikai, už viską labiausiai vertinantys šeimą. Dykuma – ne pati prabangiausia vieta išgyventi, bet tie, kas išmoko su ja susidraugauti, tampa labai organizuoti ir lojalūs. Klano nariams būdinga partizaninio karo mažomis grupelėmis taktika.

Pats Šerchanas yra kilęs iš Mardu klano. Savaime suprantama, kai pagrindinės vertybės yra priešo naikinimas ir kaukolių triuškinamas, jaunuoliui labai sunku augti tokioje aplinkoje. Nenuostabu, kad jaunasis Šerchanas greit suvokė, kad kitaip vardo  neužsitarnaus ir jis ėmė to siekti. Pradėjęs kaip paprastas kareivis, vedamas savo ambicijų jis greitai iškilo iki karo vado savo klane, kuriam vadovavo chanas Zurgo, Šalmų Triuškintojas. Keista, bet net pasiekęs tai, Šerchanas nesijautė laimingas. Jam greit pabodo tas pastovus kraujo liejimas ir kovos. Tad vieną dieną jis paliko klaną ir išėjo ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės. Kalnuose jis sutiko šamanų gentį, kuri save vadino „Šnabždėtojais“. Šie vis dar garbino, nūnai jau beveik išnykusius drakonus. Šerchanas iš jų išmoko senovinės magijos, bet jam atrodė beprasmis neegzistuojančio objekto garbinimas, tad jis vėl pasuko savais keliais. Jis grįžo atgal į klaną ir ten buvo su džiaugsmu priimtas atgal. Kiek vėliau, buvo suplanuotas kaimyninio, Sultai klano antpuolis, kuriame, kartu su Šerchanu dalyvavo ir pats Zurgo. Antpuolis, kaip ir beje visi prieš tai, pavyko nepriekaištingai. Pats Šerchanas susikovė su priešiško klano karo vadu ir tuomet jis išgirdo kažkokį balsą galvoje. Per daug nesukdamas galvos ir manydamas, kad tai tik bandymas jį nukreipti nuo tikslo jis nužudė Sultai karo vadą. Ir tuomet jį užplūdo neapsakomai galinga energija, kurios jis nesugebėjo suvaldyti. Liepsnos uraganas per akimirksnį nušlavė beveik visą kovojančia armiją, kuri buvo, deja, ne tik priešo, bet ir Mardu klano. Zurgo, matydamas šią išdavystę, nutarė pats nužudyti Šerchaną, bet šiam įsiplieskė jo erdvėvaikštos kibirkštis ir Šerchanas teleportavosi. Mardu klanui jis buvo pasmerktas, bet jam pačiam, kaip pleinsvokeriui, atsivėrė neblogos galimybės. Jam vis dar norėjosi rasti galingą drakoną, kurį jis galėtų garbinti. Paieškos jį nukėlė į Alaros pasaulį. Dabar Alara yra vientisa, be tuo metu ji buvo suskaldyta į 5 kontinentus, atitinkamai pagal magijos spalvas: Bant, Esper, Griksis, Džund ir Naja. Skilimą sukėlė nežinomas pleinsvokeris, kuris vienam burtui išnaudojo visą pasaulio maną. Šerchanas persikėlė į Džund kontinentą, kur kaip tik karaliavo slibinai. Čia jis sutiko čionykštę šamanę Raka Mar, kuri kaip tik tuo metu kovojo su slibinu Malaktotu. Nenumanydamas apie tikrąją Raka Mar misiją, jis padėjo jai nugalėti drakoną, bet Raka aktyvavo galingą artefaktą – Džundo Obeliską, dėl ko ir buvo čia atvykusi. Palietęs obeliską, Šerchanas prarado sąmonę. Atsigavęs užverstoje oloje, jis pagaliau šiaip ne taip iš jo išsikrapštė ir susiradęs Raka pareikalavo pasiaiškinti, kodėl ji taip pasielgė. Raka Mar tada metė kozirį – ji pasakė, kad gali supažindinti Šerchaną su savo valdovu, labai, labai galingu drakonu. Triukas suveikė ir Šerchanas sutiko su šia sąlyga – jis juk jau seniai ieškojo galingo drakono, kuriam galėtų tarnauti. Ir kaip manote, kad gi buvo tas galingasis drakonas? Faktas, kad Nikolas Bolas. Pamatęs nežabotą Nikolo galią, Šerchanas neteko amo. Jis parkrito ant kelių ir prisiekė tarnauti senoviniam drakonui. Įrodydamas, kaip rūpinasi savo pasekėjais, Bolas apsikeitė su Šerchanu keliais savo kraujo lašais, nuo ko Šerchano galios išaugo dešimteriopai. Jam buvo pavesta aktyvuoti du sekančius obeliskus – Najos ir Esper, mat Nikolo planas buvo sujungti visas penkias Alaros skeveldras į vieną pasaulį. Atrodytų kilnus tikslas – suvienyti kažkada suskilusį pasaulį, bet Bolas turėjo kitų planų, kaip vėliau parodė įvykiai – pasauliai nesusijungė taip, kaip buvo pradžioje, skeveldros persidengė vieną su kita. Kadangi jos pernelyg ilgą laiką buvo atskirtos, per daugybę metų jos prisitaikė ir pasikeitė ir atgal deramai susijungti jau nebegalėjo. Vietoj to padarai iš vieno kontinento įstrigo kitame, antai – Džundo slibinai ėmė siaubti Esperio padanges, o negyvėlių armija iš Griksis kontinento užpuolė taikųjį Bantą. Ten kur susijungė skeveldros įvyko milžiniškas manos sūkurys – kaip tik to ir tikėjosi Bolas. Jis ketino įsiurbti visą šią maną į save, taip sunaikindamas Alara, bet pats labai sustiprėdamas. Deja, tam sutrukdė kitas pleinsvokeris – Adžanis Auksakartis (Ajani Goldmane). Apie jo nuotykius mes dar sužinosime kitoje, jam skirtoje kaladės apžvalgoje. Nikolas buvo nugalėtas ir tas faktas labai pakirto Šerchano pasitikėjimą savo „nenugalimu“ dievu. Sekanti užduotis buvo keliauti į Zendikaro pasaulį, saugoti Ugino Akies (The eye of Ugin). Pamenate iš praeitų pasakojimų – tai buvo ta vieta, kur buvo įkalinti eldrazi. Nuvykęs ten Šerchanas sutiko pleinsvokerę Čandrą. Įžvelgdamas grėsmę, Šerchanas pasivertė į drakoną (taip, jis turėjo tokią unikalią savybę) ir užpuolė Čandrą. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei pyromancerei į pagalbą nebūtų atėjęs Džeisas. Trijų pleinsvokerių, ankštoje patalpoje besitaškančių burtais susiėjimas aktyvavo vieną iš hedronų, kuris susiurbė į save visą pleinsvokerių burtų maną. To pasėkoje Džeisas ir Čandra suprato kaip reikia panaudoti Ugino Nematomają Ugnį (Ghostfire), kurios pagalba nugalėjo Šerchaną, bet tuo pačiu ir išlaisvino iš kalėjimo eldrazi.  Įsitikinęs, kad pavestą užduotį sužlugdė ir tikėdamasis bausmės, Šerchanas grįžo pas Nikolą. Bet didžiam jo nustebimui, jis nebuvo nubaustas, nes Bolas pasakė, kad išlaisvinti eldrazi ir buvo jo planas. Jis taip pat atskleidė, kad pats asmeniškai nužudė ir drakoną Uginą, kuris pasirodo buvo Nikolo Bolo tikras brolis dvynys. Tai buvo netikėtą Šerchanui, nes Uginas buvo Tarkiro drakonų pradininkas. Jo žūtis gerokai destabilizavo paties pasaulio būklę. Grįžus į Tarkirą, jam nedavė ramybės, kad Uginas krito nuo Bolo rankos (letenos). Keista buvo tai, kad galvoje jis tarsi girdėjo Ugino balsą, tik negalėjo suprasti ką jis nori jam pasakyti. Šios paieškos atvedė jį prie Džeskai klano slenksčio ir čia jis sutiko Džeskai klano chanę – Narset. Narset ir pati regėjo panašias vizijas, tad abiejų pleinsvokerių tikslai, galima sakyti, sutapo. Jiedu nutarė nukeliauti į Ugino kapą, tikėdamiesi rasti ten atsakymus. Kelionėje abu labai susidraugavo. Atvykus į vietą, keliautojams kelią pastojo Zurgo, Šalmų Triuškintojas, kuris su Šerchanu turėjo senų sąskaitų už pražudytą kariauną. Narset susikovė su Zurgo liepdama Šerchanui skubėti prie Ugino kapo. Atsisveikinant, sekundei Narset ir Šerchano žvilgsniai susijungė, to užteko, kad Zurgo kirstų mirtiną kirtį Narset. Ši, sukaupusi paskutines jėgas liepė Šerchanui bėgti. Gedėdamas kelionės draugės ir prisiekęs atkeršyti Zurgo, Šerchanas pribėgo prie Ugino kapo, bet dvasinio drakono palaikų ten nebuvo, vietoj to tviskėjo atviras portalas. Negalvodamas Šerchanas žengė pro jį ir atsidūrė snieguotoje vietovėje. Jis atpažino Temuro apylinkes, bet viskas buvo kažkaip kitaip. Nebesigirdėjo ir balsų galvoje. Staiga pakilo vėtra ir dangus prisipildė drakonais. Šerchanui buvo neapsakomai gera ir tuo pačiu keista matyti tokią daugybę šių nuostabių padarų ir jis iš jų sužinojo, kad pateko į Tarkiro praeitį. Staiga danguje atsirado magiška naguota letena ir ėmė žudyti drakonus. Atsitokėjęs Šerchanas jau norėjo pagelbėti šiems padarams, bet prisiminė Narset žodžius, kad seniau Tarkiro žmonės buvo žymiai galingesni. Šį magiška letena priklausė Temuro klano šamanei Jesovai. Šerchanas ėmė ją sekti, bet tai daryti nebuvo sunku, nes šamanė vis palikdavo savotiškus ženklus, kuriuos ji išdegindavo žemėje savo lazda. Kai Šerchanas visai priartėjo, jį užpuolė Jesovos kardadančių tigrų būrys. Jesova paprašė nurodyti nors vieną priežastį, kodėl ji neturėtų Šerchano nužudyti ir jis papasakojo jai apie Ugino viziją. Jesova suprato, kad kalba su žmogumi iš ateities, iš tokios ateities, kurioje nebėra drakonų. Toks buvo ir jos pačios tikslas, nes jai ir jos žmonėms drakonai vis dar buvo labai didelė grėsmė. Šerchanas taip pat sužinojo, kad Jesova irgi yra mačiusi viziją, kurioje galinga būtybė pažadėjo, kad Temur klanas taps pats galingiausias Tarkire, kad išnaikins visus drakonus ir gyvenimas taps puikus. Nujausdamas kažką negerą, Šerchanas paklausė, kaip atrodė ta galingoji būtybė ir Jesova nupasakojo, kad tai buvo auksinis drakonas su brangakmeniu tarp ragų. Ir tada Šerchanas viską suprato. Jesova tebuvo tik menkas įrankis Bolo rankoje ir ji buvo reikalinga jam tam, kad surasti ir pažymėtų Ugino buvimo vietą. Ir dabar paaiškėjo, kad tie kreivi ženklai, kuriuos lazda degino žemėje Jesova buvo ne kas kitas, kaip Nikolo ragų simbolis. Kai Nikolas ras Uginą – įvyks kova ir Uginas žus, o tai reiškia, kad visi drakonai ateityje išmirs – mes gauname kaip tik tokią realybę, iš kurios ir atvyko Šerchanas. Negaišdamas laiko jis pasivertė į drakoną ir didžiai Jesovos nuostabai nuskrido ieškoti Ugino, sekdamas audros pėdsakais. Jis suprato, kad atvyko kaip tik į tą momentą, kai vyks dviejų didžiųjų drakonų kova. Iš toli jis jau pamatė Uginą, bet tuo pačiu metu prasiskyrė erdvė ir į Tarkirą atvyko pats Nikolas. Užvirė dviejų titanų kova, o Šerchanas vis dar buvo tolokai. Vildamasis pagelbėti Uginui kovoje jis nepastebėjo, kad Jesovos vaidmuo šioje istorijoje dar nebaigtas. Šamanė išbūrė galingą burtą ir jis sukaustė Šerchano drakonišką protą. Galvoje ėmė lyg plaktuku mušti – „Nužudyk Uginą...“. Jam nebeliko nieko kito kaip atvirsti į žmogaus formą. Skrisdamas dideliame aukštyje ir geru greičiu, atvirtęs į žmogų Šerchanas ėmė kristi žemyn. Visą jėga jis trenkėsi į žemę ir jau ėmė justi kaip gyvybė apleidžia kūną, bet staiga pajuto, kaip kažkas jį gydo burtais. Tai buvo Jesova, kuri planavo paimti jį į nelaisvę, kankinti ir ištardyti. Kol dar gydymo procesas nebuvo baigtas, Šerchanas sukaupė jėgas, pašoko ir panaudojo Pražūtingąja Ugnį (Banefire) - burtą, kai abi jo rankos pavirto drakono nasrais ir iš jų einanti liepsna sudegino Jesovą. Šerchanas matė, kaip Uginas pralaimėjo kovą ir nukrito į tarpeklį. Jis pasileido ten, kur krito didysis drakonas ir tarpeklio dugne pamatė sužeistą ir beveik mirštantį Uginą. Nežinodamas ko griebtis, iš nevilties jis panaudojo dar iš Zendikaro atsineštą hedroną. Aktyvuotas hedronas magišku lauku apgaubė mirštantį drakoną taip išsaugodamas jo esybę. To užteko, kad pasikeistų ateitis ir Šerchanas akimirksniu buvo perkeltas atgal.
 
Naujoji ateitis buvo visai kitokia. Nebeliko chanų. Dabar tikrieji pasaulio valdovai buvo drakonai. Klanai dabar garbino didžiuosius drakonus, kurie praktiškai pakeitė chanus. Bet tai buvo į gerą, nes stipriai sumažėjo karų ir nesutarimų. Beveik niekas Tarkire neprisiminė Šerchano, netgi Zurgo, bet taip ir turėjo būti, čia gi buvo naujoji ateitis, be Šerchano joje. Šerchanas pastebėjo, kad gali naudoti mėlynąja maną, o taip pat sužinojo, kad Narset šioje realybėje nemirė, tik labai nusivylė pamatęs, kad ir ji jo visai nepamena. Vienintelis, kas galėjo jį prisiminti buvo pats Uginas, tad pleinsvokeris patraukė jo ieškoti. Jį rado tame pačiame tarpeklyje, kur ir paliko praeityje. Deja, ir Uginas neprisiminė jo, nes praeities Ugino atmintis liko praeityje, bet būdamas didis drakonas jis paklausė, iš kur Zendikaro hedronas atsirado Tarkire. Šerchanas jam viską papasakojo. Uginas jam taip pat atskleidė, kad savo veiksmais Šerchanas sukėlė laiko paradoksą, kuriame naujoje realybėje jis net negimė ir niekada nekovojo už Mardu klaną, nes Mardu klano net niekada nebuvo. Jis taip pat užsiminė, kad labai seniai, tūkstančius metų atgal, žmonės kalbėjo apie legendinį žmogų-drakoną, kuris neleido dvasiniam drakonui žūti ir štai dabar šis žmogus-drakonas vėl sugrįžo... Ką į tai atsakė Šerchanas? „Bent jau dabar Tarkiras yra toks, kokį aš noriu jį matyti, nes dabar aš – skraidau kartu su drakonais!“ – po šių žodžių jis įgavo drakono formą ir šovė į dangų.

                                                                                                                                                   Tuštumos protas (Mind of Void)

Pagaliau! Viena mano mėgstamiausių... Tuoj sužinosite kodėl. „Tuštumos protas“ yra nestandartinė kaladė, palyginti su kitomis. Tie, kas žino MtG terminus, ko gero supranta, ką reiškia žodis „mill“. Pažodžiui išvertus tai reiškia „malti“, o žaidime tai reiškia, kad stengiamasi laimėti ne sutaškant gyvybės taškus iki nulio, o ištuštinant priešininko biblioteką (library), kitaip sakant – „sumalant“ bibliotekos kortas į kapines. Taisyklėse nurodyta, kad jei priešininkui reikia traukti kortą iš bibliotekos, o kortų ten nebėra – jis pralaimi žaidimą. Taigi ir ši kaladė pergalę stengiasi pasiekti būtent taip. Nesakau, kad ten nėra padarų, bet testavimai parodė, kad pergalė „užbėgiojant“ padarais sudaro gal 2 procentus visų laimėjimų. Kaip tik toks neįprastas būdas tinka mėlynai spalvai. Kaladė yra pilnai mėlynos spalvos ir tai yra priešpaskutinė monochrominė kaladė.

Kadangi kalba eina apie mėlyną spalvą, koks gi šiai kaladei tiktų erdvėvaikštis? Nekas kitas kaip Džeisas Belerenas. Kaip žinote mėlyna yra iliuzijų, proto manipuliacijų ir kontrolės spalva, o Džeisas kaip tik toks magas ir buvo. Kas liečia minčių skaitymą, proto ir atminties kontrolę, telepatiją ar iliuzijų kūrimą – jam lygių tarp kitų erdvėvaikštų nebuvo ir nėra. Kai jis buria, jo akys ima švytėti skaisčiai melsva spalva ir paprastai, jei gali, Džeisas vengia fizinės kovos. Kai jis teleportuojasi į kitus pasaulius, paskui save palieka sudėtingą mėlynos šviesos raštą.
 
Vaikinas gimė ir užaugo atokiame Vryno pasaulyje. Pasaulis, niekuo labai ne ypatingas, gal nebent tuo, kad jame pilną keistų, gigantiškų žiedo formos statinių. Šie žiedai yra naudojami kaip manos šuliniai, be to per juos teka pasaulio linijų (leylines) energija. Džeiso talentas proto magijai atsiskleidė labai anksti, todėl tėvai jį atidavė mokytis magijos pas mokytoją – sfinksą Alhamaretą. Alhamaretas buvo dviejų kariaujančių Vryno frakcijų arbitras – Amprynų ir Trovianų. Nors tikslesnis apibūdinimas būtų – dvigubas agentas. Kai Džeisas pakankamai daug išmoko – sfinskas siųsdavo jaunuolį į vieną ar kitą frakciją ištraukti informacijos. Prisidengęs tamsa ir iliuzijomis Džeisas nesunkiai įsigaudavo į bet kurią priešo stovyklą ir surinkdavo slaptą informaciją ir karo planus tiesiai iš jų vadų galvų, o tie nieko net neįtardavo. Ir vieną kartą, kai jis raportavo mokytojui ką sužinojęs, jis visai netyčia pamėgino patekti į sfinkso protą. To anksčiau nebuvo daręs ir net nemanė, kad jam pavyks. Tai, ką jis sužinojo apie save, jį tiesiog šokiravo. Pasirodo, jo erdvėvaikštos kibirkštis jau buvo įsižiebusi gerokai anksčiau, o jis net neįtarė. Šio proceso metu jis netgi buvo pasinėręs į erdvę tarp visatų, dar vadinama Akląją Amžinybę (Blind Eternities) – eldrazi gimtinę, bet Alhamaretas jį iš ten ištraukė ir ištrynė atmintį apie šį įvykį. Kad nuslėpti nuo mokytojo faktą, kad žino tiesą, jis pats pradėjo trinti savo atmintį, bet viską fiksuoti popieriuje. Kaip paaiškėjo vėliau, būdamas kariaujančių šalių arbitru, Alhamaretas visai nesistengė užbaigti karo, o priešingai – naudojosi Džeiso suteikta informaciją ir kurstė kariaujančias puses, tuo pačiu susižerdamas gražaus pinigo. Po kiekvieno Džeiso raporto jis ištrindavo jo atmintį. Džeisas ilgai kentė šią aferą, kol vieną dieną pratrūko – įsiveržė į sfinkso protą su visa jėga ir susikaupusiu įtūžiu, taip visiškai sunaikindamas mokytojo protą, o proceso metu netekdamas ir dalies savo atminties. Sfinkso mirties priežastis gavosi netgi dalinai komiška – jis užmiršo, kaip reikia kvėpuoti. Kaip pašalinis kovos efektas suveikė tai, kad Džeisas netyčia teleportavosi ir atsidūrė Ravnikos pasaulio gatvėse.
 
Kas nežino, Ravnika – specifinis pasaulis, visas sudarytas iš neapsakomo didumo miesto. Ir čia verda miesto gyvenimas. Nenuostabu, kad Džeisas čia greit pritapo. Jis užsidirbdavo pinigų šantažuodamas turtingus gyventojus, nes sugebėdavo įlįsti į jų protus ir perskaityti jų paslaptis. O šie dosniai mokėdavo, kad tik šios paslaptys nepasklistų. Džeisas greit pakilo iki elitinių sluoksnių ir prabangaus gyvenimo, kol kartą jo neužpuolė kažkoks padaras. Magas netruko išsiaiškinti, kad padaras priklauso taip vadinamam Beribiui Konsorciumui (Infinite Consortium) - organizacijai, kuriai vadovavo Tezertas (irgi erdvėvaikšta, jam skirta atskira kaladė). Tezeretas pasakė, kad užpuolimas buvo tarsi savotiškas kvietimas prisijungti prie organizacijos veiklos. Kiek padvejojęs Džeisas sutiko. Metams bėgant, jis ėmė matyti tikrąjį organizacijos veidą ir jo nešvarius reikalus. Tai ypač paaštrėjo po to, kai dėl tam tikrų aplinkybių, vienos nepavykusios misijos metu, Kamigavos pasaulyje buvo išskerstas visas žiurkiažmogių (nezumi) kaimelis. Dėl to, supykęs Tezeretas gerokai primušė Džeisą, nors žudynių pasekmė buvo net ne jo kaltė. Dar rimtesnis incidentas įvyko, kai su Tezeretu susiekė Nikolas Bolas. Mat Beribis Konsorciumas kažkada priklausė pačiam Nikolui, o Tezeretas, per ilgą laiką ten sukišo savo agentus ir pamažu perėmė vadovavimą, todėl Nikolas ant jo „griežė dantį“. Oponentai susitarė susitikti dėl paliaubų ir Tezeretas pasiemė kartu Džeisą, kad šis apsaugotų drakono įsibrovimą į Tezereto protą. Susitikimas vyko tolimame lediniame pasaulyje. Nikolas telepatiškai bendravo su abiem vienu metu. Džeisas nebuvo pasirengęs Nikolo proto atakai ir kai šis smogė, teko bėgti, gelbėjant savo gyvybes. Džeisas lediniame pasaulyje neteko kojos piršto, bet čia buvo niekis, palyginti su Tezereto kankinimais, kai šis vėliau jį pjaustė Manos Peiliu – specialiai magams skirtu kankinimo įnagiu, nežiūrint į tai, kad Džeisas prieš Nikolo ataką tiesiog neturėjo jokių šansų. Nenuostabu, kad tokie Tezereto metodai Belereną ėmė nervinti ir jis pabėgo. Besislapstant jo keliai susikirto su Lilijana Ves, mums jau pažįstama erdvėvaikšta ir jis merginą įsimylėjo. Jiems besislapstant pas Džeiso seną draugę, Selesnijos Konklavo šamanę Emara Tandris, į jos gyvybę buvo pasikėsinta. Žudikas buvo atsiųstas konsorciumo. Tai buvo paskutinis lašas. Džeisas stojo į dvikovą su Tezeretu, beje – tai vyko tame pačiame žiurkiažmogių kaimelyje, kur kažkada vyko skerdynės. Nezumi pagalba, jis įveikė Tezeretą, nukirto jo artefaktinę eterio ranką ir kaip įprasta – ištrynė visą jo atmintį. Netekus lyderio, konsorciumo veikla buvo sustabdyta, bent jau kuriam laukui, kol grįžęs į Ravnika Džeisas, iš neturėjimo ką veikti ėmė pats vadovauti organizacijai. Laiko buvo į valias, niekas nebepersekiojo, todėl Džeisas ėmė studijuoti Ravnikos gildijas.
 
Jį nevalingai traukė keisti ženklai, pavaizduoti tam tikrose miesto vietose. Šios studijos nevalingai virto manija ir Džeisas pats nesuprato, iš kur tokia trauka sužinoti, kas yra po tuo paslėpta, kol vieną vakarą jam pavyko pasekti Izetų gildijos pleinsvokerį Ralą Zareką iki pat gildijos vartų. Džeiso nuostabai Ralą pasitiko pats Niv-Mizetas, senovinis drakonas, Izetų gildijos lyderis. Džeisas surizikavo įlįsti į drakono protą ir pamatė tai, ko taip karštai, pats to nesuvokdamas visą tą laiką ieškojo jis pats ir visa Izetų gildija -  Absoliutųjį Labirintą (Implicit Maze). Proto įsibrovimas suveikė ir atvirkštine tvarka, nes Niv-Mizetas tai pajuto ir sugebėjo įžvelgti Džeiso prote trūkstamas dėlionės dalis. Pats Absoliutusis Labirintas buvo subtiliai paslėptas Ravnikos miesto architektūroje ir buvo sukurtas paties Azoro Pirmojo, labai senovinio sfinkso, pirmojo Gildpakto ir Azorių gildijos įkūrėjo. Po to, kai buvo sulaužytas pirminis Gildpaktas (labai galingas kerų įstatymas, kuris palaikė taiką tarp gildijų), situacija mieste buvo gerokai įtempta. Ją dar paaštrino bei alyvos į ugnį įpylė tos „slaptos“ Izetų Lygos paieškos. Tokie dalykai nepraeina nepastebėti, ypač Dimirų gildijos, tad gandas pasklido greit. Niv-Mizetui nebuvo kur dėtis, todėl jis nutarė paskelbti žinią oficialiai visoms gildijoms. Kiekviena turėjo išsirinkti po čempioną, taip vadinamą „bėgantį labirintu“ (mazerunner), kurs atstovaus savo gildijai šiame, pavadinkime – turnyre. Kaip atlygis laimėtojui – nepaprasta galia, kurį greičiausiai leistų dominuojančiai gildijai perimti valdžią. Bet labirintas turėjo ir savitą „saugiklį“, jei niekam nepavyktų pasiekti pergalės. Tai – Aukščiausiasis Verdiktas, nenusakomos galios apžavas, kuris tiesiog sunaikintų visas gildijas. Pati labirinto architektūra buvo specifinė, einanti per visas 10 gildijų rajonų, tad bėgikams reikėjo kirsti visų gildijų vartus. Tiesa sakant, su ta mintimi, Azoras Pirmasis ir kūrė labirintą, specialiai tam, kad gildijos susivienytų ir sukurtų naują Gildpaktą, bet jos suprato visiškai kitaip ir užuot bandę susivienyti, bėgikai vieni į kitus žiūrėjo kaip į varžovus. Pats Džeisas neketino dalyvauti išbandyme, bet gavosi taip, kad buvo pagrobta Emara ir jis įėjo į labirintą jos gelbėti. Pačių nuotykių labirinte nepasakosiu, tai yra jau kita istorija, pasakysiu tik, kad Džeisui pavyko pereiti labirintą (kaip ir beje kitiems čempionams), ir visi susitiko paskutiniame etape, prie Azorių Forumo vartų, kur čempionai kovėsi vieni su kitais. Labirinto kancleris, magiškas padaras, sukurtas palaikyti labirinto tvarką ir taisykles, nutarė paskelbti Aukščiausiąjį Verdiktą, o tai reiškė, kad kiekvienam gildijos bėgikui atsirado galimybė tą verdiktą aktyvuoti. Bet Džeisas spėjo užbėgti už akių ir vienu metu pajungė ir suvienijo kiekvieno čempiono protus į bendrą sąmonę – visi galėjo skaityti kiekvieno mintis, o tuo pačiu ir Džeiso. Kancleris, už šį poelgį nutarė nugalėtoju paskelbti Džeisą ir paskyrė jį Gyvuoju Gildpaktu, kas reiškė jog Džeiso valia ir žodis Ravnikoje yra absoliutūs ir galutiniai. Džeisui tas gal ir ne visai patiko, nes jis mėgo keliauti ir turėjo kitų planų, o dabar tarsi liko įsipareigojęs Ravnikai. Bet ši „privilegija“ ilgai netruko, nes Džeisas neteko Gildpakto statuso, kai į Ravniką įsiveržė Nikol Bolas, pasinaudojęs Plokštuminiu Tiltu (Planar Bridge), kuris suardė Ravnikos pasaulio linijas (leylines), kurios savo ruožtu ir maitino Gildpaktą. Nikolo Bolo invazijos čia neaprašinėsiu, apie tai kažkiek užsiminta Gideono Juros ir Lilijanos Ves kaladžių apžvalgose ir ko gero bus išsamiau papasakota paties Nikolo Bolo istorijoje (kuriam bus skirta paskutinė teminė kaladė).

Na, o dabar – apie pačią kaladę. Originaliai buvo planuota, kad kaladė bus dviejų spalvų – mėlynos ir baltos, bet testų rezultatai parodė, kad tematiškai geriau tinka tik mėlyna spalva. Turiu pasakyti, kad su šia kalade gavosi nemažai galvos skausmo – pradinėse stadijose ją testuojant rezultatai buvo, kaip čia švelniau pasakius, apgailėtini. Teko pereiti nemažai modifikavimo, kol kaladė pradėjo „rodyti dantis“. Šiuo metu, kai rašau šį aprašymą, esu apie „Tuštumos Protą“ netgi labai geros nuomonės. Ir tuojau suprasite kodėl. Kaip žinia, kaladė naudoją „mill“ mechanika, tad nestandartiškai pradėsiu nuo padarų. Kodėl? Todėl, kad čia jų yra mažiausiai iš visų 12 teminių kaladžių. Visiškai jų neįdėti negalėjau, nes jie yra reikalingi kaip blokuotojai tol, kol kaladės „malūno“ mechanika padarys savo juodą (arba mėlyną) darbą. Kas liečia padarų tipus, jų iš viso yra tik trys, bet kiekvieno tipo – po 4 kopijas. Aplamai ne tik padarų, bet ir kitų burtų yra dažniausiai po 4 kopijas, kas daro kaladę labai panašią į „competetive“, nes daugėja šansų ištraukti reikiamą kopiją ir sukurti reikiamą kombo. Taigi, pirmas sąraše – Džeiso Fantazmas (Jace‘s Phantasm). Tai yra 1/1 iliuzija, kuri skraido. Iš pirmo žvilgsnio kyla klausimas, kaip tokioje kaladėje gali pasitarnauti silpnutis 1/1 vaiduoklis. Kai priešininko kapinės yra „prifarširuojamos“ kortų (patikėkite tai nutinka labai greit, per pirmus 2 – 3 varymus), fantazmas patampa 5/5 padaru, o tokiame stovyje gali ne tik ginti, bet ir skaudžiai kąsti (nors tai daryti tenka itin retai). Testo metu esu matęs, kaip trys ar keturi tokie 5/5 vaiduoklėliai per 4 varymus užskraido priešininką – jausmas nepakartojamas. Reikia tik ištraukti labai idealią startinę ranką.
Toliau sąraše – Rūko Siena (Fog Bank). Tai - 0/2 skraidantis gynėjas (defender) su nuostabia savybe – visa kovinė žala Rūko Sienai yra anuliuojama. Techniškai siena gali blokuoti bet ką, be baimės būti sunaikintai. Deja, anuliuojama tik kovinė žala, o tiesioginiai žalos burtai ar bet koks removal‘as labai nesunkiai sieną sunaikina. Na, bet jos pirminė funkciją ir yra ginti nuo pradinių padarų, kol kaladė įsivažiuos. Paskutinis, bet neprasčiausias padaras yra Hedronų Krabas (Hedron Crab). Tai irgi yra 0/2 padaras, galintis sėkmingai ginti nuo priešininko pradinių 1/1 padarų, bet iš tiesų yra naudojamas visai kitam tikslui – „žemės kritimo“ (landfall) savybė daro padarą neįkainuojamų šioje kaladėje – kai tik į žaidimą ateiną nauja žemės korta, priešininkas privalo numesti į kapines NET 3 kortas iš savo bibliotekos. Tiesiog štai taip! Ir tai nekainuoja papildomos manos ar kažkokių savybių aktyvavimo. Pats krabas tekainuoja 1 manos ir kaip sakiau, jų yra net 4. Su gera startine ranka, oponento likimas gali būti nulemtas dar pačioje partijos pradžioje.

Dabar peržvelkime kerų arsenalą, kurių pagalba galime taip smagiai taškyti oponento kortas į kapines. Pirmaisiais varymais labai naudingas yra Knygos Naršymas (Tome Scour) – tik už 1 manos, priešininkas netenka 5 kortų iš bibliotekos. Keturios kopijos. Antruoju varymu galime pasiausti dar galingiau – Proto Formavimas (Mind Sculpt). Burtas kainuoja jau 2 manos, bet į kapines lekia jau 7 kortos. Vėlgi – 4 kopijos. Na, o jei penktuoju varymu (nes reikia 5 manos) pavyksta priešininką Sutraumuoti (Traumatize) – priešininkas, braukdamas ašarą atsisveikina su PUSE savo bibliotekos kortų, suapvalintą į didesnę pusę (5-uoju varymu tai bus lygiai 24 kortos).

Vos nepamiršau apžvelgti Džeiso (Jace Beleren), kaip pleinsvokerio, kortos. Džeisas yra pigus, netgi sakyčiau labai – vos 3 manos. Bet užtat ateina jis irgi, vos su 3 lojalumo žetonais. Bet dėka pirmos savybės, tuos žetonus jis gali greit užsiauginti, nes iškart pridedame po 2 žetonus, o tada abiem – jums ir priešininkui, leidžiama patraukti po kortą. Galima sakyti, ok – kad leidžiama mums, tai gerai, bet kodėl leidžiama ir priešininkui...? Juk jam iš to nauda! Nepamirškite, už kokią kaladę žaidžiate – viena korta mažiau jo bibliotekoje lygu - vienu žingsniu arčiau iki pergalės. Žinoma, jei norite traukti kortą tik jūs (arba tik priešininkas), tai padaryti labai lengva – minus vienas žetonas ir atlikta (antroji jo savybė). Bet jei pavyksta Džeisą užauginti iki 10 ar daugiau lojalumo žetonų, tai galima aktyvuoti „ultimate“ savybę, kuri sako, kad priešininkas atsisveikina su 20 kortų savo bibliotekoje, kas paprastai „mid-to-late-game“ reiškia pergalę. Yra dar ir kitas Džeiso panaudojimas – kaip žalos buferis. Priešininkas, matydamas Džeisą ant stalo, greičiausiai norės jo ten nebematyti, tad tikėtina, kad atakuos, tai reiškia, kad žala eis jam, o ne jums. Tai gali išlošti laiko keliems varymams, kol priešininko dėmesys bus nukreiptas į Džeisą, „malimo“ mechanika gali padaryti tai, ką ir turi padaryti – sunaikinti oponento biblioteką.

Bet vis tik didžiausia šios kaladės galia slypi viename super-kombo, kurį prasukti yra ne taip jau ir sunku. Kertinė korta šiame kombo yra Sfinkso Pamokymai (Sphinx Tutelage). Tai yra globalus apžavas (enchantment), kuris laukia, kai tu trauksi kortą. Kai tai įvyksta (paprastai per „draw step“), apžavas liepia priešininkui į kapines išmesti dvi kortas. Jei abi kortos yra ne žemės ir tos pačios spalvos – procesas kartojamas! Netgi jei nėra traukiama korta, galima už 6 manos šį procesą inicijuoti – traukiama korta, paskui išmetama korta. Burto mechanika yra pakankamai skaudi vienspalvėms kaladėms. Kad padidėtų tikimybė ištraukti Sfinkso Pamokymus, šios kortos kopijos kaladėje yra trys. Efektas labai pagerėja, kai žaidime turime kelias Pamokymų kortas, kurios kiekviena, traukiant kortą, suveikia atskirai. Bet čia dar ne viskas. Jei mes traukiame vieną kortą, tai dar nėra labai reikšmingas įvykis, ar ne? Kas būtų jei per „draw step“ trauktume po dvi, tris ar net keturias kortas!? Tai galima įgyvendinti Kaukiančios Šachtos (Howling Mine) pagalba (4 kopijos). Taip pat Džeiso pirmoji ir antroji savybės, bei 4 kopijos kito, labai nuostabaus burto – Klestėjimo (Prosperity). Klestėjimo burtas leidžia abiem žaidėjams patraukti X kiekį kortų, kas reiškia, kad su kiekvienu traukimu, bus aktyvuojamas ir Sfinkso Pamokymas. Šitų trijų kortų miksas gali nustekenti priešininko biblioteką neįtikėtinai greitai. Kiek parodė testavimas, jei kombo užsikuria – tai yra žaidimo pabaiga priešininkui. O kad visiškai pribaigti jį morališkai, dar galima pridėti tris kopijas Proto Ištrynimo (Jace‘s Erasure), kurios mums traukiant kortą, po vieną numetą į kapines ir priešininkui. Ne taip drastiškai, kaip kad moko sfinksas, bet vis tik šis tas.

Pabaigai liko dar keli artefaktai šioje mėlynoje kaladėje, kurie tikrai verti dėmesio. Tai Kliedesio Smiltys (Sands of Delirium) – smėlio laikrodis, kuris pasitap‘indamas gali numesti X priešininko kortų į kapines. Labai geras būdas išnaudoti nepanaudotą maną, likusią varymo pabaigoje. Na ir žinoma – Hipnotizuojantis Rutulys (Mesmeric Orb) – šitas išvis gali būti tikra pragaištis tokioms kaladėms, kurios naudoja daug manos ir buria didžiulius padarus ar burtus už nerealų kiekį manos – kiekvienas žaidėjas (taip pat ir jūs), už kiekvieną atsukamą (untap) objektą, nesvarbu ar žemę, ar padarą, ar kažką kitą – numetą į kapines po vieną kortą. Nors rutulys veikia abu žaidėjus, šitokios lenktynės paprastai pralaimimos priešininko, nes Tuštumos Proto kaladės burtai yra labai pigūs ir nėra labai daug padarų, kuriuos reiktų kiekvieną varymą kerėti, o paskui – atsukinėjant užmokėtą maną netekti daugybės kortų.

Štai ir baigėm šios unikalios kaladės apžvalgą. Mėlyna spalva visada buvo nestandartinė su savo kontrole, kaunter-spel‘ais ir kitais fintais. Tikiuosi ir šis, alternatyvus žaidimo stilius privers kitas kalades rodyti pagarbą Džeisui. O dabar (spragtelėjimas pirštais), ištrinu jūsų atmintį - pamirškite viską ką skaitėte... (fade out).