Kovotojo Ginklai Weapons of the Warrior - Antra dalis

Apžvelkime Gideono (Gideon Jura) kaip pleinsvokerio kortą. Ji kiek nestandartinė. Nestandartinė tuo, kad trečiąją, paprastai reiškiančią kažkam žaidimo pabaigą savybę, žaidėjas gali naudoti IŠKART, tik atėjus į žaidimą. Maža to, nereikia nuimti nei vieno lojalumo žetono, nes kaina yra nulis. Gideonas tampa 6/6 padaru, kuris tuo pačiu yra dar ir pleinsvokeris. Bet kokia jam daroma žala, kol jis yra padaras yra anuliuojama. Skamba kaip ir puikiai, bet čia glūdi mažas niuansas – taip, žala Gideonui nelimpa, bet jis gali būti lengvai pašalintas iš žaidimo bet kurio removal‘o pagalba, nes savybė neapsaugo nuo „destroy“, arba „remove“ efektų. Tą reiktų atminti. O šiaip, apart to, turėti kiekvieną varymą 6/6 padarą yra visai neblogai. Vienintelė, kuri mažina lojalumo žetonus savybė yra antroji ir ji už 2 žetonus sunaikina užtap‘intą padarą. Pirmoji savybė, pridėdama +2 žetonus visiems priešininko padarams, jei tik jie gali, liepia kitą atakos fazę atakuoti jį patį. Ši savybė taktiškai irgi yra lanksti, nes galima naudoti ją dvejopai: a) aukoti Gideoną, kad visi priešininko atakuojantys padarai pultų jį ir per gynybos fazę liktų užtap‘inti, o tada jūsų varymo metu būtų galima surengti „alpha strike“, b) išprovokuoti priešininko padarus pulti, o su savaisiais blokuoti jums parankiais metodais, taip išretinant puolančiųjų gretas. Kortos kaina yra 5 manos, bet už tą kainą Gideonas į žaidimą ateina net su 6 lojalumo žetonais.

Kas liečia kitas kaladės kortas, gal iškart pradėsiu nuo ginklų. Atrodytų, kad nespalvotos manos „equipment“ kortoms ne visai vieta baltoje kaladėje, bet iš tikro šios kortos čia – tikros žvaigždės. Jos padaro mažutėlius kaladės padarus tikrais kariais. Kad ir antai – Patikimoji Mačetė (Trusty Machete) – kainuoja 1 manos ir į rankas paduodama už 2 manos. Priduoda +2/+1 bet kuriam, ją pakėlusiam nuo žemės. Ypatingai ji tinka Koro Dvikovininkui (Kor Duelist) – kuris iš 1/1 kareivėlio tampa nežemišką žalą dalinančiu gladiatoriumi, nes įgyja „dvigubo kirčio“ (double strike) savybę. O jei į rankas paima dar ir antrą mačetę (taip, kaladėje jos yra dvi), tai žalos skaičius išauga į dviženklį. Yra ir mažiau subtilesnių mirties įrankių, pvz. Žmogėdros Kapoklė (Ogre‘s Cleaver) – kainuoja nedaug, bet pakelti nuo žemės reiks 5 manos. Na, bet ir gausite +5/0 bonusą. Vėliavos Ašmenys (Pennon Blade) skaičiuoja kiek kontroliuojate padarų ir už kiekvieną priduoda po +1/+1. Kaip sakoma – jėga vienybėje. Loksodono Kovos Kūjis (Loxodon Warhammer) sujungia net tris savybes : +3/0 bonusą, „sutrypimo“ (trample) savybę ir „gyvybės sąsajos“ (lifelink). Žinoma, kaladėje pagalvota ir apie šarvus. Veterano Šarvai (Veteran‘s Armaments) gali būti nemokamai užvelkami ant bet kurio naujai atėjusio kario, o taip pat priduoda +1/+1 bonusą už kiekvieną atakuojantį padarą. Ši savybė praverčia tiek atakuojant, tiek blokuojant, nes skaičiuojami yra tiek jūsų, tiek priešininko padarai. Argentumo Šarvai (Argentum Armor) kainuoja baisiai daug manos – net 6 (tai tikrai yra nežmoniškai daug, palyginti su kitomis kortomis), antrą tiek sumokėsite norėdami juos užsivilkti. Bet pažiūrėkite, ką už tai gaunate. +6/+6 bonusas yra dar niekai, nes kiekvieną kartą kai padaras su šiais šarvais atakuoja, galima pasirinktinai sunaikinti bet kurį priešininko objektą (padarą, žemę, artefaktą ar apžavą). Šilkinių Šnabždesių Skraistė (Whispersilk Cloak) gal padaro ir nesustiprina, bet padaro jį neblokuojamu ir suteikia „šydo“ (shroud) savybę, kas reiškia, kad padaras negali būti jokio burto ar savybės taikiniu. Likę du paskutiniai kovos įrankiai yra labiau palaikymo pobūdžio. Papildomos galios nepriduoda, bet pvz. Aitvaras (Kitesail) pakelia padarą į orą, o Infiltravimo Lęšiai (Infiltration Lens) duoda galimybę blokuojant patraukti 2 kortas.

Keletą žodžių reiktų paminėti ir apie pačius kovotojus. Idealiausia, kai pirmu varymu kovos lauke atsiranda 1 manos kainuojantys skautai. Gideono Tvarkdarys (Gideon‘s Lawkeeper) – už 1 manos sugeba užtap‘inti priešininko padarą. Aitvarų Mokinys (Kitesail Apprentice) – gavęs į rankas bet kokį įrankį pradeda skraidyti. Jau minėtas Koro Dvikovininkas (Kor Duelist) su savo „dvigubo kirčio“ savybe. Kiek brangesnis yra Koro Kablių Meistras (Kor Hookmaster) – ateidamas į žaidimą užtap‘iną padarą, kuris sekantį savo varymą neatsitap‘ina, tik dar sekantį. Kablių Meistras bei Gideono Tvarkdarys nuostabiai dera su kitu šaunuoliu – Gideono Keršytoju (Gideon‘s Avenger) – šis tiesiog pučiasi +1/+1 žetonais, kai priešininko padaras užsitap‘ina ir visiškai nesvarbu kaip – puldamas, ar jūsų padarų padedamas.

Kaladėje yra du specifiniai padarai, kurie daro kaladės kovotojus stipresniais. Tai Ginklakalys Veteranas (Veteran Swordsmith) ir Šarvadirbys Veteranas (Veteran Armorsmith). Pirmasis priduoda +1 prie atakos visiems jūsų kareiviams, o antrasis visiems kariams suteikia +1 prie gynybos. Jei išsamiau pažvelgsite į padarų tipą, tai visi be išimties turi tą patį – „soldier“. Kai kurie dar turi papildomą subtipą – „kor“, kas nurodo kario rasę. Korai yra kilę iš Zendikaro, liauni ir aukšti, melsvos arba pilkos spalvos odos ir baltų plaukų.
 
Karių paradą užbaigia Sargybos Kapitonė (Captain of the Watch), kainuojanti vėl nepadoriai daug manos – 6. Kaip 3/3 padarui tai gal ir nebūtų patrauklu, bet šarmo suteikia „budrumo“ (vigilance) savybė – puolant nereikia užtap‘inti padaro. Kapitonė ne tik pati budri, bet dar šią savybę suteikia ir bet kuriam baltam jūsų kontroliuojamam kariui, o tai reiškia – visiems padarams kaladėje. Vos nepamiršau, prie viso šito dar +1/+1 visiems „budriems“ kariams. Na ir vyšnaitė ant torto – ateidama į žaidimą, ji atsiveda tris baltus 1/1 karių tokenus, kas reiškia, jog jiems iškart ima galioti jos savybė ir tie iškart patampa 2/2 „budriais“ padarais. Kaip manot – kaina tikrai verta tokios šaunuolės? Manau atsakymas vienareikšmiškas.
 
Na va ir viskas. Smagi kaladė, greita kaip žaibas ir testavimo procese parodė super gerus rezultatus. Žinoma, kaladė nėra ideali, kaip ir visoms mažoms ir greitoms kaladėms – jei nepavyksta pergalės pasiekti greitai, gali kilti šiokių tokių problemų. Na, bent jau „mana screw“ (kai nepavyksta ištraukti reikiamo kiekio manos) tikrai negresia.

                                                                                                                                            Mirties Šnabždesiai (Grave Whispers)

Iš pavadinimo irgi tampa aišku, kad ši kaladė bus ne šviesus pasivaikščiojimas parke. Tai ketvirtoji teminė kaladė, bei antroji. kuri yra visiškai juodos spalvos. Ji visai kitokia nei prieš tai buvusi vampyrų puota. Čia pagrindinė mechanika – priešininko kortų jo rankoje metimas į kapines (discard). Jei nebeturi kortų rankoje – nebeturi ką burti, kai tuo tarpu priešininkas plūsta padarais ir taškosi riebiais kerais. Kortas į kapines ši kaladė svaido tikrai labai efektyviai. Apie tai išsamiau aptarsiu kiek vėliau, bet dabar tikriausiai įdomu sužinoti, kas už to stovi, ar ne? O stovi ne kas kitas, o pati nekromancerė Lilijana Ves. Kas yra nekromancija, manau aiškinti niekam nereikia... o Lilijanos pirma pažintis su negyvėliais prasidėjo dar tolimoje jaunystėje. Ji gimė ir užaugo aristokratų šeimoje, Benalijos regione, Dominarijos pasaulyje. Ledi Anos pagalba, Lilijana išmoko gydymo burtų ir netgi bandė truputėlį pažinti nekromancijos paslaptis, nes manė, kad tai jai padės labiau suprasti gydymo esmę. Tėvas buvo stambus žemvaldys ir turėjo nemažai priešų. Negalėdami tiesiogiai pasiekti pergalės prieš tėvą, jie pasinaudojo jo sūnumi (Lilijanos broliu) Josu, užkrėsdami jį nežinomu užkratu. Lilijana panoro išgydyti brolį, bet priešnuodžiui reikėjo panaudoti Esis medžio šaknis, o priešai apdariai išdegino visas šių medžių giraites. Tada pas Lilijaną apsireiškė keistas žmogus, auksinėmis akimis. Jis atsirasdavo ir dingdavo pasiversdamas į varnų pulką. Jis patarė panaudoti nekromancijos žinias ir jų pagalba atgaivinti Esis medžio šaknis ir iš jų išvirti gydomąjį nuovirą. Lilijana taip ir padarė. Tai iš tikro išgydė Josu, bet – trumpam. Nuoviras jį išvedė iš proto ir tas pasiuto visus žudyti. Nužudyta buvo ir Ledi Ana, Lilijanos mokytoja. Kad apsigintų, Lilijana tarnus pavertė zombiais, kad jie sustabdytų įsismarkavusį Josu, bet tuo metu joje kaip tik užsidegė erdvėvaikštos kibirkštis ir jį teleportavosi į Inistrado pasaulį. Čia ji pradėjo praktikuoti nekromanciją ir tai nepraslydo pro akis šio pasaulio valdovui Sorinui Markovui. Įvyko kova ir Sorinas nesunkiai ją nugalėjo. Jis pasakė, kad Lilijana gali likti Inistrade, bet tik kaip svečias, be jokių galimų kėslų į valdžią. Kai Lilijana įgavo pakankamai žinių, ji grįžo į Dominariją, kad atkeršytų anksčiau minėtam Varnažmogiui, kuris apgavo ją su brolio Josu gydymo receptu, bet šis spėjo pasprukti. Kaip tik tuo metu likimas suvedė ją su Nikolu Bolu, senoviniu drakonu, tikru blogio įsikūnijimu (apie jį mes dar išgirsime, nes jam dedikuota visa kaladė). Po tokio įvykio kaip Didysis Gijimas (Great Mending) – apie šį įvykį esu rašęs Laiko Spiralės istorijoje, visi pleinsvokeriai tapo žymiai silpnesni, nebeteko galių, tapo mirtingi ir nebegalėjo į kitus pasaulius perkelti kitų žmonių. Taip nutiko ir Nikolui. Taigi, jis pradėjo „pudrinti“ smegenis Lilijanai, kaip kadaise pleinsvokeriai buvo kone dievai su nežmoniška galia ir tada Lilijana suprato – reikia įgyti daugiau galių! Ji sudarė sutartį su keturiais demonais – Kotopedu, Griselbrandu, Razaketu ir Belzenloku. Lilijana gavo amžiną jaunystę ir nežmoniškų galių. Kaip atminimą, kad visą tai gavo ne už dyką ir kažkada reiks gražinti skolą, ant jos kūno atsirado simbolinės linijos, kurios šviesdavo violetine spalva, kai Lilijana kerėdavo. Visą tai buvo gerai, gal išskyrus tą dalį, kad dabar ji priklausė demonams ir tai Lilijanai LABAI nepatiko. Ji pradėjo kurti planą, kaip išsivaduoti iš demonų įtakos ir nusprendė, kad geriausias sprendimas – juos visus nužudyti. Bet, kad ir kokia galinga ji tapo, stoti akis į akį su bet kuriuo iš  keturių demonų ji nepajėgė. Bet, greit atsirado tokia galimybė, kai vienas iš demonų, Kotopedas (Kothophed) paskyrė jai užduotį – rasti labai galingą artefaktą – Grandininį Vualį (Chain Veil). Artefaktą sukūrė kadaise išnaikinta Onakės žmogėdrų rasė, gyvenusi Šandalaro pasaulyje. Pakeliui į Onakės katakombas, Lilijaną užpuolė didžiulis laukinis padaras, kurį nekromancerė nukovė. Tas labai nepatiko medžiotojui, pleinsvokeriui Garukui, Laukiniam Balsui (Garruk Wildspeaker), nes padaras, kurį nukovė Lilijana buvo vienas  iš keleto Garuko iškerėtų padarų, kurių pagalba, Šandalare jis medžiojo kažkokį labai senovinį žvėrį. Garukas pradėjo persekioti Lilijaną klaidžiais katakombų požemiais. Lilijana surado artefaktą, o Garukas  surado Lilijaną. Užvirė kova ir matėsi, kad Garukas yra žymiais stipresnis. Lilijanai neliko nieko kito, kaip panaudoti Vualį. Lilijanos galios išaugo dešimteriopai, juodosios manos antplūdis buvo tiesiog neįtikėtinas. Ji nesunkiai nugalėjo Garuką jį prakeikdama, bet nenužudydama. Ir tada jai šovė mintis, kad Kotopedas, siųsdamas ją parnešti Vualio net nenutuokė, kad ji gali jį panaudoti savo reikmėms. Ji persikėlė į demono irštvą ir jį nesunkiai ištaškė. O tada parklupo ant kelių, nes tatuiruotės ant kūno, kurias buvo palikęs demonas ėmė kraujuoti. Nebežinodama, kaip tas žaizdas užgydyti, ji grįžo į Onakės požemius ir prikėlė patį seniausią mirusios rasės išminčių, norėdama paklausti kaip panaudoti Vualį gydymui. Toks šventvagiškas poelgis užrūstino vietinius gyventojus, kurie atsekė ją iki jos buveinės ir padegė. Lilijanos pykčiui ir nuostabai prikeltas lavonas nesielgė kaip klusnus nemąstantis vergas ir vis kalbėjo mįslėmis. Galiausiai jis parodė tikrąją tapatybę, tai pasirodė esąs ne kas kitas, o mistiškasis Varnažmogis. Jis Vualio pagalba pagamino nuovirą, kuris buvo ne kas kitas, o tas pats nuoviras, kuris pražudė Josu. Tik Lilijanai – priešingai, nuoviras padėjo. Jis užtraukė kraujuojančias žaizdas ir tatuiruočių spalva pasikeitė iš violetinės į auksinę.  Lilijana padėkojo ir dūrė jam peiliu, o tada teleportavosi iš degančios pašiūrės.

Ji grįžo į Inistradą, kur tikėjosi rasti antrąjį demoną – Griselbrandą, bet kad ir kaip ieškojo, niekur jo nerado. Galiausiai paaiškėjo, kad demonas tūno patupdytas į Helvaultą, Inistrado demonų kalėjimą (pamenate trumpai buvau užsiminęs apie jį pasakojime apie Soriną). Kadangi pati sunaikinti Helvaulto negalėjo, ji pagrasino kalėjimo saugotojai Talijai (Thalia), kad nušluos visą jos armiją, jei ji nesuskaldys Helvaulto. Šiam sprogus į laisvę pasklido visi ten uždaryti demonai, tarp jų Griselbrandas, bei ten taip pat įkalinta archangelė Avacina. Lilijana susekė Griselbrandą ir jį nudėjo, nežiūrint į jo bandymus papirkti ja dar didesne galia. Kadangi jai ant kulnų lipo iki Inistrado ją atsekęs Garukas, ji iškvietė goulių (ghouls) armija, kad jį užlaikytų. Garukas išskerdė visus goulius, bet šie spėjo išlošti laiko Lilijanai pasprukti.

Lilianos sekantis taikinys buvo demonas Razaketas (Razaketh). Jis buvo stipriausias iš ketveriukės, todėl Lilijanai prireikė sąjungininkų jam nugalėti. Būtent dėl to ji įstojo į Vartų Sargybos (Gatewatch) gretas, kurios nariai prisiekė saugoti Multivisatą nuo tokių grėsmių, kurių niekas kitas negalėjo suvaldyti, kaip antai pavyzdžiui – eldrazi. Vartų Sargybai priklausė ir kiti žinomi pleinsvokeriai, tokie kaip Čandra, Džeisas, Nisa, Gideonas ir kiti. Apie juos dar sužinosime vėlesniuose pasakojimuose. Taigi, Lilijana įstojo į Vartų Sargybą ne dėl to, kad pagelbėtų Multivisatai, o kaip žinome – grynai dėl asmeninės naudos paskatų. Demono paieškos atvedė ją į Amonketo pasaulį. Apie Amonketą dar bus pasakojimas, trumpai paminėsiu, kad šis pasaulis sukurtas pagal mums žinomą senovės Egipto kultūrą ir yra apšviestas dviejų saulių. Taip jau sutapo, kad Vartų Sargyba čia irgi turėjo savo reikalų su ankščiau minėtu drakonu Nikolu Bolu. Lilijana išsiaiškino, kad Razaketas yra Pomirtinių Vartų (Gate to the Afterlife) saugotojas Naktamuno mieste. Kai Antroji Saulė sustojo tarp Bolo Ragų Monumento, miesto gyventojų siaubui ir nerimui, Pomirtiniai Vartai atsidarė ir Razaketas įžengė į aikštę. Vienas burtažodis ir Liuksos upės (Nilo analogas mūsų pasaulyje) vanduo virto krauju. Razaketas iškvietė Lilijaną į dvikovą, bet jautėsi drąsiai dėl to, kad sielos pardavimo sutartyje, kurią kadaise Lilijana pasirašė su 4 demonais, buvo mažas punktas, kurio pagalba Razaketas užvaldė Lilijanos kūną. Kaip katinas su pele jis žaidė su bejėge Lilijana, kol neįsikišo Vartų Sargyba. Jie atitraukė demono dėmesį tiek, kiek reikėjo Lilijanai trumpam atgauti kontrolę. To užteko, kad nekromancijos pagalba ant Razaketo ji galėtų užsiundyti jau nebegyvus upės padarus. Tie tiesiog suplėšė demoną į gabalus. 
 
Iš demonų ketveriukės liko tik vienas gyvas demonas ir Lilijana jau matė šviesą tunelio gale. Bet, pasijutę išduoti, ją pasmerkė ir paliko  beveik visi Vartų Sargybos nariai. Visi, išskyrus Gideoną.  Kartu jiedu grįžo atgal į gimtąją Dominariją, nes pasirodo paskutinio demono buvimo vieta buvo visai panosėje. Vos tik atvykę jie buvo užpulti Kabalo religinės bendruomenės sektantų. Kaip vėliau paaiškėjo, bendruomenė garbino Belzenloką (paskutinį iš 4 demonų) kaip dievą. Užvaldžiusi vieną iš sektantų zombių, Lilijana sužinojo, kad jo šeimininkas ne kas kitas, o jos brolis Josu, kultistų transformuotas į Ličį. Tai buvo gudrus Belzenloko planas, nes jis žinojo, kad jei Lilijana bandys nužudyti ir taip išlaisvinti savo brolį, Vualio jėgų nepakaks įveikti jo paties. Deja, jis nepaskaičiavo to, kad Lilijanai padėjo Gideonas. Be to, prieš demoną jie panaudojo slaptą ginklą – Juodajį Kardą (Black Blade), dar žinomą kaip Geriantį Sielas (Soul-drinker). Demonas buvo nugalabytas, kultistai išžudyti ir visas Kabalo kultas sunaikintas.

Kai atrodytų jau viskas baigėsi ir reikėtų švęsti pergalę, Lilijana pajuto, kad kažkas yra ne taip. Vartų Sargyba sutvarkė reikalus Dominarijoje ir ruošėsi keliauti į Ravnikos pasaulį, kur laukė galutinė kova su Nikolu Bolu. Lilijana ketino keliauti su jais, bet suprato, kad negali. Tą pačią akimirka apsireiškė pats Nikolas ir paaiškino, kad už viso to sandėrio tarp jos ir demonų stovėjo jis (juk sakiau, kad tas vaikinas yra tikras šėtonas). Kai demonų nebeliko, kontrakto į Lilijanos sielą teisė perėjo jam. Jis liepė keliauti jai kartu su juo ir jei ji nepaklausys, kontrakto sąlygos atsisuks prieš ją pačią ir ji per vieną akimirką neteks visko ko taip siekė – grožio, jaunystės, galios. Skaudančia širdimi ji pakluso ir prisijungė prie Nikolo. Jis pavedė jai valdyti savo Amžinųjų (Eternals) armija. Lilijaną, nors vykdydama tiesioginius Nikolo nurodymus, specialiai stengdavosi sumažinti daromą žalą. Pvz. kai vienas iš Amžinųjų paleido strėlę į Gideoną, ji specialiai nukreipė šūvį ir strėlė užuot kliudžiusi pleinsvokerį, pataikė į jo skraidantį žirgą – pegasą. Nebegalėdama ilgiau tverti Nikolo vergovės, bet žinodama, kas jai gresia, ji nukreipė visus Amžinuosius prieš senovinį drakoną. Kontrakto sąlygos suveikė ir ji ėmė tirpti akyse. Bet čia netikėtai pasiaukojo Gideonas, perimdamas kontrakto sąlygas sau, taip išgelbėdamas Lilijaną nuo pasekmių. Kai nukrito kontrakto pančiai, Lilijana, vis dar valdydama visą Amžinųjų armija, užvaldė ir du likusius generolus, kažkada buvusias dievybes Amonkete: Oketra – Vienybės Deivę ir Bontu – Troškimų Dievą. Kadangi jie buvo paversti pusiau zombiais, tai padaryti Lilijanai nebuvo sunku. Nors Nikolas spėjo sudeginti Oketra, to užteko, kad jis nukreiptų dėmesį, kai tuo metu jį iš nugaros, su Hazoretos ietimi  perdūrė Niv-Mizetas, Izetų gildijos valdovas (Ravnikos teminių kaladžių apžvalga). Žinoma, to neužteko Nikolui nugalėti, senovinis drakonas buvo tiesiog per stiprus, bet tada jam įkando Bontu, išsiurbdamas visas Nikolo nugalėtų pleinsvokerių erdvėvaikštos kibirkštis, įskaitant ir paties Bolo. Nepajėgdamas talpinti savyje tokios baisingos galios, Bontu tiesiog išsitaškė į gabalus, bet drakonas buvo nugalėtas.

Sakyčiau Lilijanos istorija kiek užsitęsė, bet nėra ko norėti – ši mergina tikrai turi spalvingą praeitį. Negaišdami laiko, pereikime prie Lilijanos planeswalker kortos apžvalgos.
 
Pačios Lilijanos (Liliana Ves) manos kaina yra vidutinė – 5 manos. Bet ji ateina pakankamai stipri – su 5 Lojalumo žetonais. Uždėję vieną papildomai, mes galime liepti – na ką gi daugiau – žinoma išmesti kortą iš rankos į kapines. Atėmę du žetonus galime susirasti kaladėje bet kurią kortą ir pasidėti ją ant bibliotekos viršaus. Na o „ultimate“ savybė kainuoja net 8 Lojalumo žetonus! Žinau – tai yra labai daug, bet tam įvykus VISI padarai iš VISŲ kapinių grįžta į žaidimo lauką ir yra pavaldūs jums. Belieka atlikti „alpha strike“ ir žaidimas baigtas.

Kaip ir buvo minėta, kaladės pagrindinė mechanika ir tema – „discard“. Ji ima veikti jau nuo pirmų juodos manos lašų. Taip, nuo pat pirmos padėtos žemės – jei pasiseka ir su startine ranka gaunate Kankinimų Suolą (The Rack), galite manyti, kad šansai laimėti partija padvigubėjo. Suolas yra tikrai baisus įtaisas, nes jis skaičiuoja kortas priešininko rankoje ir iš jų visada atima skaičių 3. Jei skirtumas nueina į minusą – priešininkas netenka atitinkamai gyvybės taškų. Tad jei priešininkas yra su trimis kortomis rankoje, jam kaip ir niekas negresia, bet jei jis turi pavyzdžiui vieną, tai neteks dviejų gyvybės taškų (1-3=-2). Smagiausia yra tai, kad visa tai yra skaičiuojama per kiekvieną „palaikymo“ (upkeep) fazę, vadinasi priešininkas negauna galimybės patraukti papildomos kortos, kuri sumažintų žalą. Kortą jis traukia jau po to, kai nukraujavo. Ir Kankinimų Suolo veikimui nereikia jokios papildomos manos, jis tiesiog veikia ir daro savo juodą darbą, be to yra labai pigus (ir labai brangus, kaip korta).

Antru žaidimo varymu ant stalo atsiranda Alkanosios Žiurkės (Ravenous Rats). Jos ėda viską, taip pat ir kortas priešininko rankoje ir jų yra net trys kopijos. Discard įvyksta joms atėjus į žaidimą, o vėliau jos gali būti panaudojamos kaip pigūs, bet efektyvūs blokuotojai. Trečiu varymu tampa dar smagiau – į orą pakeliami net 4 Lilijanos Spektrai (Liliana‘s Specter). Jie, kaip ir žiurkės, trupina priešininko ranką, bet skirtingai nuo jų, jie yra ir puikūs puolėjai, nes turi du atakos ir skraido. Taip pat už tris manos yra labai galingas burtas, kuris vadinasi Pūvantis Protas (Mind Rot) – čia priešininkas atsisveikina iškart su dviem kortomis rankoje. O kad atsisveikinimas su kortomis būtų dar skausmingesnis verta sužaisti Lilijanos Glamonę (Liliana‘s Caress), kuri už kiekvieną prarastą kortą įstato „mėlynę“ už du žalos. Taigi Pūvantis protas jau iš savęs, kaip minimum padaro 4 taškus žalos, o juk Glamonių kortų kaladėje yra ne viena. Ir tik už du manos.

Tiesa sakant, čia beveik visi burtai yra už du ar tris manos. Žinoma, yra keli burtai, kaip antai – Korupcija (Corrupt), kuri kainuoja 6 manos, bet tai yra grynai „late game“ burtas, kurio galia priklauso nuo kontroliuojamų pelkių skaičiaus. Plius, tai yra tas burtas, kuris netikėtai verčia viską aukštyn kojomis, nes daro žalą ir proporcingai daromos žalos kiekiui, gydo. Priešininkui būna labai nesaldu, kai liekate su 1 gyvybės tašku ir atrodo priešininko pergalė jau garantuota, bet pas jus ant stalo guli kokios 10 pelkių – tik žybt ir su 1 gyvybės tašku jau sėdi priešininkas, kai tuo tarpu jūs ramiai ir saugiai jaučiatės su 11.
 
Dar manau verta paminėti Požemių Sapnus (Underworld Dreams). Tai yra apžavų (enchantment) kortos ir jos kaip ir Kankinimų Suolas veikia pasyviai. Kortų rankoje netrupina, bet už kiekvieną patrauktą priešininko kortą jis gauna žalos. Netraukti kortų jis negali, nes yra privalomas „draw“ žingsnis, kad šis apžavas kiekvieną varymą garantuoją stabilią žalą, kartais netgi didesnę, jei tik priešininkas kortas traukia dažniau. Be to, Sapnų kortų yra net 4 kopijos...

Iš kaladės padarų arsenalo išskirčiau tris tokius įdomesnius: Mortivora (Mortivore) – siaubūnas,  kuris pučiasi nuo bet kurio padaro, bet kuriose kapinėse. Lyg to būtų mažą – regeneruoja tik už vieną juodos manos. Lilijanos Šmėkla (Liliana‘s Shade) – ateidama į žaidimą atsineša su savimi vieną pelkę ir turi aktyvuojamą savybę: „mokėk 1 pelkę ir tapk +1/+1 iki varymo pabaigos“. Pati šmėkla natūraliai yra 1/1 padaras, bet „late game“ gali tapti labai nemalonia problema priešininkui. Ypač, kai jos labai lankstus panaudojimas – puolate su, iš pirmo žvilgsnio, nekenksminga 1/1 dvasele, priešininkas nežino kaip elgtis ir kaip tokią blokuoti, nes kad ir ką jis pakiš, su šia aktyvuojama savybe pasuksite viena pelke daugiau, kad priešininko padaras kristų, o vėlė – išgyventų. Jei jos neblokuos, tai bus dar blogiau – užsukus visas turimas laisvas pelkes, šmėklą padarys maksimalią žalą.

Paskutinis sąraše yra Kruvinųjų Dovanų Demonas (Bloodgift Demon) – labai lankstus padaras, dėka savo unikalios savybė – per savo „palaikymo„ (upkeep) fazę jūs pasirenkate save arba priešininką – pasirinktasis asmuo traukia papildomą kortą ir praranda 1 gyvybės tašką. Jei labai pirmaujate gyvybės taškais, papildoma korta jums tikrai nepamaišys už tokią nežymią kainą, bet jei priešininkui liko keli lašai gyvybės, papildomą kortą jam vargu ar padės. Tuo pačiu demonas labai gerai sutaria su žaidime esančiais Požemių Sapnais, kurie už bet kokį kortos traukimą baudžia papildomu gyvybės taškų netekimu.
 
Na kaip ir viskas. Ilgokas gavosi šios kaladės aprašymas, tikiuosi neprailgo skaitymas, bet tai tik parodo, kokia smagi ir unikali yra ši kaladė ir kokia spalvinga asmenybė yra Lilijana. „Discard“ mechanika yra smagi – priešininkas negalės laimėti, jei neturės ką burti. Ta linksma gaida, kaip sakoma, ponas – išmeskite paskutinę kortą į kapines...

                                                                                                                                                  Akmens Tvirtybė (Strength of Stone)

Dar viena, visiškai raudona kaladė. Tik joje ugnies yra kiek mažiau ir ji prasiveržia kitokiu pavidalu – magmos. Kaip žinote, raudona spalva reprezentuoja kalnus, o kalnų magija yra karšta ir agresyvi. Tokia magijos rūšis, kuri geba pajudinti kalnus, skaldyti akmenis ir lydyti metalą vadinama geomancija ir tai yra pleisvokerio Koto (Koth of the Hammer) stichija. Kaip ir Čandros, Koto magijos spalva raudona. Nedaug yra žinoma apie šį pleinsvokerį. Kotas gimė metaliniame Mirodino pasaulyje ir priklauso vulšokų rasei. Vulšokai – tai kalnų barbarai ir magai, gyvenantys Oksidos kalnų masyve. Išskirtinis vulšokų bruožas – vietoj plaukų styrančios judrios metalinės ataugos, panašios į vielas. Jos savotiškai primena dredus. Ataugos taip pat styro iš jų pečių bei nugaros  dalinai suformuodamos savotiškus šarvus. Vulšokai gyveno gentimis, o tų genčių iš viso buvo šešios : Priekalo, Ašmenų, Kūjo, Šalmo, Skydo ir Ieties gentys.
Kiekviena gentis turėjo savo funkciją, pvz. Priekalo gentis gamindavo ginklus, o Ieties genties nariai praktikuodavo magiją. Kotas priklausė Kūjo Genčiai (Hammer tribe). Kai prasidėjo Fireksijos invazija, metalo rūda, kuria vulšokai kasdavo Oksidos kalnuose tapo trapi ir nestabili. Rūdą pažeidė „žvilgantis“ Fireksijos tepalas - substancija naikinanti viską, prie ko prisiliečia. Gentys to nežinojo ir pradėjo kaltinti viena kitą. Toji nesantaika, pirmą kartą vulšokų istorijoje peraugo į genčių karą. Kotas turėjo unikalų sugebėjimą - išgryninti užterštą metalą, todėl paskyrė savo gyvenimą kilniam tikslui – sutaikyti besivaidijančias gentis ir pasipriešinti Fireksijos invazijai. Kaip tik šiuo sunkiu metu jame sutvisko erdvėvaikštos kibirkštis...
 
Tapęs erdvėvaikšta, Kotas ėmė keliauti po pasaulius, ieškodamas sąjungininkų kovai prieš Fireksiją. Dedikuodamas save šiam tikslui, jis netgi išdegino Fireksijos ženklą sau ant rankos. Nukeliavęs į tamsiausius Urborgo pasaulio požemius, jis atsidūrė gladiatorių arenoje, kur vyko nelegalios kovos. Čia jis surėmė ginklus su viena žymia magijos pasaulyje pleinsvokere – Elspet Tirel (Elspeth Tyrel). Gaila, kad jai neliko vietos mano kaladėse. Kovos metu, Kotas neatakavo, tik gynėsi – jis nenorėjo sužeisti merginos. Bet vieno manevro metu ji pastebėjo Fireksijos ženklą ant jo rankos ir tiesiog padūko. Gal ir būtų užmušusi Kotą, jei laiku nebūtu įsikišęs Adžanis Auksakartis (Ajani Goldmane), dar vienas, leoninų rasės pleinsvokeris, apie kurį dar tikrai sužinosime ateityje. Kotas papasakojo Elspet apie invaziją ir ji sutiko jam padėti, nes praeityje ji irgi buvo nukentėjusi nuo Fireksijos, o be to - panašus likimas nutiko ir pasauliui, kurį ji laikė savo namais – Alaros kontinentu, Bantu. Apie Alaros Susiliejimą (Conflux) užsiminsiu kitų kaladžių apžvalgose. Kotas ir Elspet atkeliavo į Herojų Atminimo Šventyklą (Heroes‘ Memorial). Kadagi Kotas buvo geomanceris ir gebėjo savotiškai „komunikuoti“ su akmenimis, iš akmeninio altoriaus jis sužinojo tik vieną vardą – Venseris. Venseris, kaip paaiškėjo, buvo dar vienas pleinsvokeris, kurio specializacija buvo artefaktai. Ji rasti buvo nesunku, bet atvykęs Kotas buvo šokiruotas, išvydęs, kad Venseris atkūrė Fireksijos karo laivą. Ne tik atkūrė, bet ir patobulino. Įdomiausia tai, kad Venseris net nenutuokė kas tai per daiktas, bet Koto pykčiui nebuvo ribų. Mat tokio tipo laivai buvo naudojami kaip portalai, per kuriuos Fireksijos užpuolikai patekdavo į užkariaujamus pasaulius. Jis įkalino Venserio veidą į akmeninę kaukę ir jėga teleportavo jį į gimtąjį Mirodino pasaulį, kas šis „pasigrožėtų“ kas vyksta. Vesneris pasakė, kad jiems reikia keliauti į Mirodino pasaulio branduolį, giliai po žeme ir ten ieškoti Karno (Karn), golemo – pleinsvokerio, kuris yra laikomas Mirodino pasaulio kūrėju. Pasak Venserio, jei kas ir gali pagelbėti, tai tik jis. Prie jų prisijungė Elspet ir jie patraukė prie Šnabždesių Rūsio (Vault of Whispers). Ten jie pamatė, kaip prasideda invazija ir Fireksijos pajėgos plūsta į Mirodino pasaulio paviršių. Elspet atmintyje atgimė vaikystės vaizdiniai, kai visa jos šeima buvo laikoma Fireksijos nelaisvėje ir ši vizija ją tarsi suparalyžiavo. Dar kiek ir ji būtų pakliuvusi į nelaisvę. Po kelių valandų priešo pajėgos dingo už horizonto ir trijulė ėmė leistis gilyn. Keliaudami požemiais, draugai matė daug siaubingų dalykų, prie kurių prisilietė Fireksija – kankinimų kameros, mėsinėjimo kambariai ir įvairių eksperimentų patalpos. Vienoje iš operacinių, Elspet nervai neišlaikė, kai jis pamatė kokius siaubingus dalykus fireksiečiai darė gyviems organizmams (jei dar kas nežino, primenu, kad patys fireksiečiai buvo pusiau gyvi, pusiau mašinos). Elspet negailestingai išžudė visus priešus patalpoje ir tarp išlikusių gyvų, kelionės draugai rado Melirą, vietinę merginą, kuri buvo gimusi visiškai be jokio metalo savo kūne (nepamirškime, kad Mirodinas vis tik buvo metalinis pasaulis). Visų nuostabai paaiškėjo, kad Melira yra visiškai atspari firezei (tai procesas, kai naudojant Fireksijos tepalą, gyva būtybė yra konvertuojama į Fireksijos padarą). Po šio įvykio tarp Elspet ir Meliros atsirado savotiškas ryšys ir Elspet ėmė globoti savo naująją draugę. Galiausiai keliautojai pasiekė Mirodino Žaizdro Lygius ir ten sutiko Ezurio sukilėlių stovyklą. Ezuris buvo elfas ir jis vadovavo sukilėliams. Atvykėliai buvo draugiškai sutikti ir čia paaiškėjo dar viena maloni Meliros savybė – ji galėjo gydyti užkrėstuosius Fireksijos „žvilgančiu“ tepalu. Tol, kol jie viešėjo sukilėlių stovykloje, Melira ištisas dvi dienas gydė užkrėstuosius. Galiausiai buvo pasiruošta galutinei kelionei į pasaulio branduolį. Keliaujant ten, ketveriukei kelią pastojo keisti Fireksijos angelai. Elspet sviedė į vieną mėtomą peilį, o kitam nukirto galvą, kaip tik tuo metu, kai jis nusitaikė į Venserį. Kalbant apie pastarąjį, jo jėgos regimai seko ir iškilo tikimybė, kad jis neištvers iki kelionės pabaigos. Pagaliau jie įžengė į Karno menę, bet čia jų laukė siurprizas – Karnas buvo korumpuotas Fireksijos tepalo. Melira išgydė jo kūną, bet pasakė, kad labiausiai užteršta yra jo širdis ir ji nesugebės jos išgydyti. Tuomet įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Vesneris paaukojo savo kibirkštį ir gyvybę, kad „išvalytų“ Karno užkratą. Tas tikrai padėjo ir Karnas pažadėjo prisijungti prie grupės kovai prieš Fireksiją. Deja, tuo metu Fireksijos invazija jau buvo nesustabdoma ir Kotas su Elspet nutarė surengti paskutinę ataką prieš vienos iš Fireksijos pretorių – Eleš Nornos (Elesh Norn, Grand Cenobite) armija. Sąjungininkai sužinojo, kad pretoriai rinksis sosto menėje, tam kad išrinktų naująją Mašinų Motiną (Mother of Machines), arba Tėvą. Tai buvo unikali galimybė kiek galima arčiau prieiti prie pretorių. Deja, šis planas nuo pat pradžių buvo pasmerktas. Kad ir kaip narsiai kovėsi sąjungininkai, kova buvo nelygi – krito daug sukilėlių karių, o fireksiečių armija atrodė, buvo begalinė. Galiausiai liko tik Kotas ir Elspet. Kotas nutarė pasiaukoti ir susprogdinti galingą burtų bomba, bet Elspet nesutiko. Kotas ją „įkasė“ į žemę ir užliejo apsauginiu skydu. Prieš detonuojant bombai, ji buvo perkelta į kitą pasaulį. Kotas sprogimo metu vis tik nežuvo, nors tolimesnis jo likimas lieka paslaptis.

Koto (Koth of the Hammer) planeswalker korta yra sąlyginai pigi – 4 manos, bet į žaidimą Kotas ateina tik su 3 lojalumo žetonais. Pirma savybė leidžia jam už 1 lojalumo žetoną paversti kalno žemės kortą 4/4 padaru iki varymo pabaigos. Antra savybė, atimdama 2 lojalumo žetonus leidžia iš kiekvienos kontroliuojamos žemės kortos (kalno) išspausti po papildomą manos vienetą. Trečioji kainuoja 5 lojalumo žetonus, bet jei pavyksta tiek sumokėti, kiekvienas kontroliuojamas kalnas įgauna savybę „pasuk ir daryk 1 žalos žaidėjui arba padarui“. Kaip matome, visos Koto savybės „įdarbina“ kalnus, o tai yra praktiška ir atitinka temą.
 
„Akmens Tvirtybėje“ tiesioginės žalos burtų gerokai mažiau nei „Kovos Įkarštyje“, bet jie yra universalesni ir gerokai galingesni. Pavyzdžiui Šlako Audra (Slagstorm) gali daryti 3 žalos arba visiems žaidėjams, arba visiems padarams. Akmenų Kruša (Spire Barrage) žaloja išskirtinai tik priešininką arba jo padarus, bet žalos dydį nusako kontroliuojamų kalnų kiekis. Panašiai veikia ir Besispjaudanti Žemė (Spitting Earth), nors ji taikosi tik į padarus, bet užtat kainuoja tik 2 manos. Tokiu pat principu paremtas Valakuto Letenų (Claws of Valakut) veikimas – burtas, menką padarą paverčiantį nuožmiu kovotoju. Žodžiu, kuo daugiau kalnų, tuo geriau. O jų kaladėje net 25.

Padarai šioje kaladėje irgi yra gerai subalansuoti. Daugelis turi naudingų savybių. Vulšokų Berserkeris (Vulshok Berserker) ir Liepsnojantis Helionas (Flameborn Hellion) turi „greičio“ (haste) savybę. Koto Kurjeris (Koth‘s Courier) – "vaikščiojimo miškais" (forestwalk), o Goblinas Alpinistas (Goblin Mountaineer) – "vaikščiojimo kalnais" (mountainwalk) savybes. Senolis Spygliašaudis (Spikeshot Elder) – už 3 manos daro tiesioginę žalą, kuri virsta tikra bomba, jei Senolis „pasigauna“ Valakuto Letenas. O kaipgi žemės kaladė be žemės elementų! Čia jų - keletas rūšių. Vieni Žemės Elementai (Earth Elemental) yra tiesiog dideli ir be savybių, kiti – tokie, kaip Nuošliaužų Elementai (Rockslide Elemental) - maži, bet turi „pirmo kirčio“ (first strike) savybę, o be to – sparčiai auga, kai kas nors kovos lauke žūva. Šioje žemės kaladėje yra netgi vienas skraidantis padaras – Magmos Fenisksas (Magma Phoenix), kuris žūdamas daro "skanią" žalą abiem žaidėjams ir jų padarams, na ir savaime aišku – moka atgimti iš pelenų.

Pabaigai norėčiau paminėti kelis kaladėje esančius unikalius artefaktus. Juos vienija viena savybė – jie yra nesunaikinami. Skudurinė Lėlytė (Stuffy Doll) yra nepakartojama blokuotoja ir kuo didesnis padaras ją kandžioja, tuo jai geriau, nes visa žala pereina to padaro šeimininkui. Likę artefaktai – ginklai iš Juodojo Plieno. Jei dar nežinote - priminsiu, kad viskas kas nuliejama iš Juodojo Plieno, jam sustingus tampa nesunaikinama. Porą kopijų Juodojo Plieno Kirvių (Darksteel Axe) mažiukams padarėliams suteikia taip reikiamą atakos svertą, o ant bet kurio jų užvilkus Juodojo Plieno Šarvus (Darksteel Plate) – tampa nesunaikinami.
 
Mėginu sugalvoti kokie yra šios kaladės minusai ir niekas neateina į galvą. Pakankamai kalnų, jų reikalaujantiems tiesioginės žalos burtams, padarai su įvairiausiomis savybėmis, „mass removal“ burtai, nesunaikinami artefaktai ir galingas pleinsvokeris – raudona kaladės spalva jau iš tolo išduoda, kad geriau su ja neprasidėti. Kas manote kitaip – maloniai prašom tai įrodyti, o aš judu prie sekančios kaladės apžvalgos.

Kažkaip nemaniau, kad prie to dar kada nors grįšiu, bet gyvenimas yra nenuspėjamas. Štai aš ir vėl čia, rašau mėgstama tema – Magic the Gathering teminių kaladžių apžvalga. Nuo paskutinio karto (tai buvo Shadowmoor/Eventide blokas) praėjo net 5 metai! Buvau tuomet sau pasakęs, kad Shadowmoor ir Eventide bus paskutinės teminės kaladės, kurias renku atskiromis (single) kortomis. Deja, ši prognozė nepasitvirtino. Nors tokiu būdu kalades susirinkinėti yra grynas vargas - gimė naujas projektas, o jo pavadinimas – „Erdvėvaikštų Dvikovos“ (Duels of the Planeswalkers). Papasakosiu, kaip kilo pati idėja. Pamenu į rankas, gūdžiais 2011 metais pakliuvo kompiuterinis, tokio pat pavadinimo žaidimas. Žaidime buvo krūvos kaladžių, kurių kortos būdavo kažkokia tema susijusios tarpusavyje, bet ne taip stipriai kaip manųjų „popierinių“ teminių kaladžių. Užtat jos buvo žymiai labiau pritaikytos turnyriniams žaidimams ir buvo labiau panašios į tas kalades, kuriomis žaidžia „competitive“ MtG žaidėjai. Be to, jas galėjai dar modifikuoti papildomai atrakinamomis kortomis. Idėja užkabino ir kilo mintis visą tai perkelti į tikras kortas. Kai emocijos atšalo, šis reikalas ilgam nugulė į dugną, bet tokios minties visiškai neatsisakiau. Ir pastaraisiais metais, vis nerandant vidinės ramybės, projekto vis tik buvo nuspręsta imtis. Nors procesas ir užtruko, jis šiuo metu yra pagaliau baigtas. Tiesa, iš kompiuterinio žaidimo buvo paimta toli gražu ne viskas, o tik teminių kaladžių idėja, kai kurie pavadinimai, dar keli niuansai. Kaladžių sudėtis yra kitokia, keitėsi kai kurios spalvos, bet temos – išliko. Taip pat daug laiko atėmė kaladžių testavimas, Mana Stack programos pagalba. Esminis pakeitimas – kiekvienoje kaladėje yra įdėta atitinkanti spalvas „planeswalker“ tipo korta. Šios kortos nėra naujiena, jos atsirado kartu su Lorwyn bloku, 2007 metais. Ir niekas jų į oficialias temines kalades nedėdavo, na gal išskyrus pačias paskutiniąsias. Bet mano nuomone – jų buvimas tarsi "suasmenina" kaladę. Pati tema tarsi sukasi apie „pleinsvokerius“, kaip antai, pvz. -   pyromancerės Čandros kaladė yra niekas kitą, kaip šimtaprocentinis ugnies stichijos „burn‘as“, o vampyro Sorino kaladė sudaryta beveik vien iš... niekaip neatspėsit – vampyrų!
 
Pati kaladžių struktūra irgi yra arčiau turnyrinio tipo (pačios kortos brangesnės, nemažai kortų po 4x kopijas, kad geriau derėtų įvairūs combo, mažiau „crap“ kortų ir pan.) Pačių apžvalgų rašymo stilius iš esmės liks nepakitęs – tai, ką skaitote šiuo metu bus vietoj įžangos, o toliau – kiekvienos kaladės išsamus aprašymas, kuriame apžvelgsiu ne tik įvairias mechanikas, kaladės pliusus ir minusus, išskirtines kortas, bet supažindinsiu ir su tos kaladės „pleinsvokerio“ istorija.

Iš viso yra surinkta 12 kaladžių. Manau tai yra norma, nes dauguma mano senesnių teminių blokų turi po tiek pat. Žinoma, kompiuteriniame žaidimo variante jų buvo gerokai daugiau, tad teko pasirinkti. 7 kaladės yra vienspalvės, 3 yra dvispalvės ir 2 yra trispalvės. Pats spalvų pasiskirstymas yra daugiau mažiau vienodas, gal tik  baltos spalvos yra šiek tiek mažiau. Kortos šį kartą irgi nepriklauso vienam blokui, o yra surinktos iš daugybės skirtingų setų, didžiąja dalimi – iš core setų. Kiekvieną kaladę sudaro po 60 kortų. Taigi, nieko neįprasto, viskas tarsi pažįstama -  imi kaladę, sėdi prie stalo ir daužai varžovą! O kad tiksliai žinoti, kaip reikia tą daryti, pereikime prie atskirų kaladžių apžvalgos.

P.S. Bučiau dėkingas, kad kol nesudėsiu visų 12-os kaladžių, niekas nepostintų. Kai bus baigta, informuosiu, kad galima rakinti temą...

sveiki,

o kur perkate mtg kortas? Aš naujokas, norėčiau įsigyti starter pack. Šiaip ebay.co.uk daug gerų variantų, bet nesu ten niekada pirkęs ir nežinau ar neliksiu apgautas.

ačiū