Manau pribrendo reikalas ir man pasisakyt apie sekmadienio galvų palaužymus. (atsiprašau kad stipriai vėluoju)
Taigi kaip Tomas minėjo – žaidėm Kutuliukus. Trumpai perbėgant per visą scenarijų (stengiuos labai trumpai):
Visa istorija prasidėjo nuo to, kad susirinkom keturi šnipai būstinėj, kur sėdėjo keli dėdės galintys mums atsakyti į rūpimus klausimus. Dėl to, kad klausinėjomės tam tikrų dalykų (pvz.: rimto dėdės pasiklausiau apie bombas ir sprogstamąsias medžiagas, jis man davė truputį žinių apie tai ir GM leido pasikelt Demolitions skilą), kiti kolegos šnipai taip pat gavo tam tikrų skilų. Kai visi paprotingėjom, pagražėjom ir susirinkom šmutkes, vyko bandymas sėkmingai nusileisti prie miestelio, kuris buvo Prancūzijos teritorijoj, bet labai jau arti vokiečių okupuotos teritorijos. Mariaus ir Pofkės bandymas nusileist buvo gerokai sėkmingesnis nei kad mano ir Povilo.. Negana to kad nusileidom į dvasiom, magija ir burtais „kvepiantį“ mišką, bet Povilas dar sugebėjo lupt į medį, susižalot koją, pasiklyst miške, o aš pasikabint ant šakų. Šiaip ne taip išsilaisvinom ir ėjom susitikt su savo draugais, kurie laukė miško pakrašty. Čia pat atbėgo prancūzų chebrytė, kurie pagal idėją buvo mūsų sąjungininkai, bet jais pasitikėt 100proc nenorėjom. Kaip ir jie mumis. Tyliai sušnabždėjom slaptažodį „Beržas“ ir sąjungininkai mums paspaudę rankas nusivedė į savo fermą.
Pirmas dienas stengėmės apsiuostyt miestelyje, nesukeliant įtarimo.. FAIL. Nenunešėm dokumentų laiku į meriją, kavinėj ir restorane perdaug prisikalbėjom, viešbučio šeimininkas, dar gerai žinomas Žiurkiaus vardu, į mus kreivai žiūrėjo, o ypač į mano draugą vokietį Hansą (Povilą), einant prie kasyklų kažkuris iš kolegų sugebėjo dar ir Heil Hitler vokiečiams tarstelt... Na, kaip jau nesunku suprast – žaidėm kaip bukučiai triušiukai norintys kuo greičiau pasi...
Bet atėjus kitai sesijai pradėjom truputį mąstyt. Eidavom į darbą kasyklose, slapčia sliūkindavom naktimis apžiūrėt įtartinų vietų ir pan. Pradėjo šiek tiek sektis, radom įvairių daiktų (skulptūrėlę, kaulą, knygą), šiek tiek informacijos apie praities įvykius. Bet kiaulystė vėl mum nutiko.. Dingo Marius ir Povils. O mes su Pofke likom dviese nežinodami kur tiedu nublūdino. Apėjom visą visą miestelį ir nusprendėm kad jie bus parduotuvės šeiminkės ir jos vyro fermoj.
Nu ką, bandom eit. Pasiemėm ginklų ir išėjom. Pirmą naktį vokiečiai apsupę tą vietą kažko intensyviai ieškojo, tad mūsų pastangos prasmukt nepastebėtiems nuėjo šuniui ant uodegos. Nu ką, laukėm kitos nakties ir sulaukėm. Prisliūkinom prie namuko – tylu. Pernelyg tylu. Galiausiai nusprendėm, kad aš eisiu tyliai pro duris, o Pofkė bandys žiūrėt pro langą ar viduj kas yra. Nu ir ką! Susišaudymas. Viduj buvo parduotuvės šeimininkės vyras (big angry guy). Pofkė gavo kulką į petį, o didelis piktas dėdė irgi pasipuošė švinu – krito ant žemės, bet dar nenumirė. Surišom ir palikom jį gulėt. Apėjom visą namuką ir rusy radom Marių! Bet Povilo nė kvapo. Marius žinoma leisgyvis, prirakintas su antrankiais ir grandinėm, koja kaip apgraužta vištienos kulšis.. atkabinom marių ir atsitempėm į rūsį didelį piktą dėdę. Bandėm kalbint gražiuoju – nieko mums nepasakė. Po to su kusačkėm pradėjau jam pirščiukus karpyt – nieko nesakė. Nu tai beliko vienas kelias... Peilis į smegenytes ir ate ate.
Parsivilkom Marių į prancūzų sąjungininkų fermą, bandėm klausinėt kas jam nutiko, kur Povilas – nieko neatsimena, nieko nežino, sunkiai orientuojas. Supratę, kad jei parodysim Marių kur nors miestelyje, gausim į galvą iškart nuo pagrobėjų, nusprendėm kad Marius liks fermoj ir skaitys okultizmo knygą, kurią radom bokšte (kaip po žaidimo paaiškėjo ten dar ir žydų šeima slėpės bet neradom jų). Tuo metu pas mus atkeliavo naujas šnipas Gintaras! Pofkė nelabai noriai pasitikėjo nauju draugu, bet mano draugiškais kėtinimais jam papasakojom viską ką žinom. Tuo tarpu Gintaras šnekėjo nebaisiai daug. Pasisakė tik kad nuo pono N, kuris mus siuntė surast jo dingusio draugo L. Mallo.
Nu ką, kelionė tęsėsi toliau. Kaip sako: „vienas dalykas vedė prie kito“... ir mes susprogdinom kasyklą. Sprogdinom dėl to nes mums vietiniai prancūzų kovotojai bandė prisūdyt šitą idėją ir priedo Gintaras labai intensyviai siūlė padaryt didelį fejerverką. Taip pat toj kasykloj buvom radę okultistų šventyklą su Faunais. Tai kažkaip mielu noru sutikom „pakurt Faunams ugnį“. Nu ką, pasitelkėm mano Demolition žinias ir ėjom gamint sprogmenų. Žinodami kad keli čiubiai iš prancūzų sukilėlių yra susiję su negerais dalykais, su okultizmu ir religijom, nusprendėm kad reikia ir juos kartu susprogdint. Tad vienam iš jų įdaviau „paturbintą“ bombą, kuri turėjo sprogt tik ją prikabinus prie kasyklos. Dėja priverstinis savižudis nesprogo, nes matyt su ta bombike nubėgo kur nors miškan. Bet, nuotoliniu būdu paspaudėm vieną mygtuką ir visa kasykla sprogo. Didelis būm ir daug šipulių.
Po sprogimo staigiai atbėgom į prancūzų fermą ir bandėm slėptis. Marius su Pofke nubėgo pas mūsų draugą „Dešrytę“ pasiklausinėt gal žino ką nors daugiau apie okultizmus. Ir kaip tik tuo metu į fermą atvarė vokiečiai daryt kratos ir ieškot kas susprogdino kasyklą. Mes su Gintaru tepėm slides į mišką, bet aš ne taip greitai susisukau tai gavau kulipką į šlaunį. Bet pabėgt pavyko. Po to susiradom Marių ir Pofkę, nutarėm kad mane Gintaras ves pas mieste esantį daktarą, kurį jis pažįsta, o likę du bandys radijo ryšį gaudyt su mūsų valdžia. Bet štai vėl nuotykiai.. Gintaras išsiveda GM iš kambario. O po to GM išsiveda mane ir pasako, kad gavau skaniai pauostyt chloroformo. Sąmonę šiek tiek atgavau miške ir vėl smigau.
Tai va... ta gražia gaida ir priėjom mūsų paskutinę sesiją. Draugai nežino, kad aš miške, galvoja kad 3 dienas būsiu pas daktarą. Tuo metu jie bando nušaut naują vokiečių generolą. Sėkmingai tai padarę laukia manęs kada pasveiksiu. Bet.. aš vis negrįžtu. Supratę kad gal neverta manęs laukt, išėjo į mišką.
Per mišką keliaut pagelbėjo Mariaus išskaitytos žinios okultizmo knygoje. Keliavo mišku chebra, medžiai vainikai vis tankesni darės, laiko suvokimas vis silpnėjo. Eidami keliuku draugai pamatė kažkokį keistą dalyką. Priėję arčiau pamatė kažkokią stovyklą, joje senas Faunų roges, o jose aš. Rabudino mane, aišku aš nieko nepamenu kas man nutiko. Kol mes šnekučiavomės pamatė chebra išprotėjusią senę. Bandė pagaut, bet sutrauka greita buvo ir paspruko. Norėjom jai į koją šaut, bet medžiai per tankūs buvo. Besidairydami aplinkui matėm gyvūnų, kurie atrodė keisti. Pvz.: elnias, kuriam iš pažiūros duotum 400 metų. Stengėmės nesiblaškyt ir eit tikslo link. Tepu tepu ir priėjom! Pamatėm Hansą (Povilą) ir mūsų ieškomą L. Mallo. Jie stovėjo prie didžiulio energijos rutulio ir įbedę akis nejudėjo. O tada prasidėjo smagumas... Reikėjo pamest už sanity. Pofkė išmetė kauliukus blogai.. Pradėjo drąskyt sau veidą iki kraujų, plėšt sau odą lauk.. Gintarui ir nepasisekė – aklai pasinėrė bėgt link energijos kamuolio. Man ir nepasisekė – iš burnos pradėjo verstis baltos putos, o pro ausis ir akis – kraujas. Smegenėls ištirpo visiems apart Mariaus, nes tas spėjo užsimest Apsaugos Burtą, kurį išmoko okultizmo knygoj. Bandė jis mus atpurtyt, kad nežalotumėm savęs, bet dėja dėja.
Galiausiai energijos kamuolys sprogo, visur pasidarė baltą ir vietoj kamuolio atsirado romėnų berniukas, kuris ištiesęs ranką Mariui link krūtinės jam išdegino viso žaidimo metu matytą raitytą simbolį ir berniukas išskrido lauk.
Mallo, Povilas ir Marius ištempė mus iš miško lauk. Pasirodo mes ten prabuvom visą mėnesį. Man, Pofkei ir Gintarui nepavyko atsigaut – visą likusį gyvenimą praleidom psichuškėj. Marius gyveno baimėje, nes pasirodo tas energijos kamuolys / romėnų berniukas, buvo dievas. Ir jis Marių pažymėjo savo ženklu. Kai dievas pažiūrės įdėmiai į tą ženklą – Mariaus kūnas pasidalins į labai daug mažų dalelių ir išsitaškys aplink. Povilas – laimingai ir ramiai nugyveno likusį gyvenimą.
Gintaras beje, pasirodo, priklausė okultistams. Ir visgi norėjo jiems padėt, nes okultizmo nariai tarsi saugojo visą miestelį nuo dievo. Dievui reikėdavo duoti aukų, kad jis nusiramintų, nes kitaip ko gero visą miestelį būtų ištaškęs vienu savo žvilgsniu. Taigi tie okultistai nebuvo tokie ir blogi. Bet dėka mūsų iš miestelio dievas išsikraustė ir jis liko saugus. Kažkokiam kitam miesteliui dabar nepasisekė...
Tai va, žaidimas patiko. Išties patiko. Pirma sesija buvo sunki, nelabai supratom kas darosi, nėrėm stačia galva. Bet su laiku viskas radėjo lengvėt, nes pradėjom klausyt GM patarimo „galvokit ką darot ir neskubėkit“. Lyginant – pirmas sesijas, jau po 3-4 h jausdavai kaip smegenys ištekėjo per ausis. O paskutines sesijas, kai jau faktai pradėjo dėliotis į vieną gražų kūrinį – norėjosi dar ir dar.
Vsi žaidėjai turėjom gan skirtingus skilus – todėl buvo lengviau žaist kai visi krūvoj būdavom. Bet kai reikėjo eit po vieną – sunku. Aš buvau motera mechanikė, kuri bendraut nemokėjo... Tai sunkiai sekėsi man įtikint kitus žmones. Kiti buvo šnekūs psichologai, bet nemokėjo naudotis technika ir pan. Pofkė buvo universalesnis. Mokėjo ir pašnekėt biški ir dar pataisyt vandens generatorius.
GM‘ui blogų kritikų nėr. Šauniai viskas praėjo. Už rankytės nevedė per žaidimą, bet kai jau labai nesisekdavo, tai nepalikdavo vienų.
Lauksim dar!