Foruminis GURPS: Hercogo Heroldo užduotis

[Hornis]

Didelio namo kieme ant pakylos sėdėjo pagyvenęs, tačiau prabangiai apsirengęs dvariškis ir liūdnai žvelgė į negausų samdinių būrį, susirinkusį jo kieme. Du, rodos, šarvuoti sargybiniai su apsiaustais, siuvinėtais raudonais žaibais, stovėjo tarp hercogo ir samdinių. Kieme stovėjo odiniais juodais rūbais vilkintis asmuo, veidą slepiantis po gobtuvu, lengvais odiniais šarvais nuo galvos iki kojų vilkintis nykštukas, abejingai parimęs ant skydo, aukštas stambus vyras, vilkintis grandininiais šarvais ir neaiškios kilmės, tačiau nevietinis vyras.
 - Taigi, kaip supratau, jūs visi atėjote tam, kad uždirbtumėt. Gerai uždirbtumėt, ar ne? - hercogo balsas buvo netikėtai garsus. - Užduotis yra paprasta. Jūs palydėsite mano reikalų tvarkytoją iki protėvių apleistos pilies ir saugiai parlydėsite atgalios. Pilis seniai apleista, tačiau joje gali būti įsikūrę banditai ar vietiniai. Be to, ir kelionė gali būti pavojinga. Iš karto užbėgsiu už akių sakydamas, tačiau jokiu būdu nekaltindamas: skrynioje tik seni mano šeimos herbai ir dokumentai, reikalingi mano metraščiui, todėl būtų malonu, jeigu mano patikėtinis grįžtų gyvas ir su neišgrobstyta skrynia. O grįžus jūsų lauks neprastas užmokestis. Kiekvienas gausite po 3000 dinarų. Jei mirsite užduoties metu - jūsų laidotuvėmis pasirūpins lengva žemelė ir karo dievas, kaip ir pridera pasirūpinti kritusiais kariais. Taigi, ar pasirengę iškeliauti tuojau pat?

 - Pasirengęs, - tvirtai pareiškė aukštas stambuolis, atmesdamas apsiaustą ir uždėdamas ranką ant kalavijo rankenos.


[offtopic: panašiai vyks ir žaidimas: aš nupasakoju kas vyksta, jūs parašot konkrečiai ir aiškiai ką darote. Geriausia turbūt rašyti, ne pirmuoju asmeniu (tipo aš nugėbau), o už savo veikėją: petras griebė kardą ir užsimojo. Taip turėtų būti daug paprasčiau skaityti viską. Jei iškyla kokių klausimų - rašote man į PM. Jums aprašius savo veiksmus - aš išridenu ką reikia ir parašau apibendrinamąjį postą. Floodą ir kitką - trinsiu. Jam pakursiu atskirą temą. Taigi, bandom    ]

[Versetty]

Vyras su gobtuvu, pazvelge i savu busimus kompanjonus ir kreivai syptelejo. Nusukes zvilgsni nuo ju, pakele akis i hercoga kuris tapo laikinu jo darbdaviu. Vyras su gobtuvu linktelejo, taip pareiksdamas sutikima vykti.

[visoks]

Ne vietinis vyras idemiai stebejo hercoga ir paguvejo isgirdes suma. Slapcia tyrinedamas kompanijonus ryztingai linktelejo galva.

[4taran2]

-As, kaip ir niekuo pres... tik pirma noreciau pamatyti pinigus, o antra noreciau gauti avansa. Kaip, nekaip ne viena kara atgyvenau ir zinau, kad ne viskas kas atruoda gerai pradziuoje, taip veliau ir buna.
Tare dwarfas patikrines, ar kirvis gerai pritvirtintas prie dirzo.

[Hornis]

Herzogas šyptelėjo ir tarė:
- Žinoma, jūsų rūpestį galima suprasti, jūs juk iš to pragyvenate.
Jis mostelėjo ranka ir priėjusiam tarnui kažką sušnibždėjo į ausį. Šis nuėjo į namą ir netrukus grįžo su skrynute. Atsistojęs taip, kad visi matytų, ją atidarė. Sužibo auksiniai dinarai.
- Kai grįšite iš žygio, kiekvienas iš jūsų gaus po tokią skrynutę. Apgaudinėti prasmės man nėra. Mano reputacija kalba pati už save. O jūs samdiniai, esate man nežinomi, todėl manau, kad apsieisime be avanso. Aš moku už atliktą darbą, o ne už pažadus apie atlikimą. Tikiuosi, kad supratome vieni kitus. Nesinorėtų laukti kol vėl susirinks dar vienas samdinių būrys, bet jei jūsų kas nors netenkina - vartai iš mano kiemo tenai. - Jis mostelėjo ranka. - Niekas nebus verčiamas. Taigi, kai išsiaiškinome, ar jau galite judėti į kelią?

Iš namo išėjo tvarkingai apsirengęs kokių 45 metų vyras, vilkintis dvarininko drabužiais su raudonais žaibais krūtinės plote. Nešėsi odinį krepšį, permestą per petį. Kartu su juo išėjo ir kelionės drabužiais vilkintis hercogo kareivis.

- Taigi, nykštuk, arba būrys išvyksta be tavęs, arba tu prisijungi prie mūsų gurguolės? Klausiu papildomai, nes likę samdiniai sutiko prisijungti prie žygio. Tai kaip? - Hercogas palink į priekį, žiūrėdamas į akis nykštukui.

[4taran2]

*"As tai sakau kai ahujencikas su statusu piso kalba apie savo statusa"*

- Kai mes grisime? O jeigu vienas is musu negriz? Bet darba jis vistiek atlikinejo. Labai negraziai gaunasi, jusu didziareputaskumas. Ir dar mane kamoja vienas klausymas? O ka daryti su provizja? Mano gyvenime zmones kurie uzsimindavo apie savo statusa, arba reputacija budavo duosnesni. Ir apskritai is kur mums zinoti, kad jusu reputacija tokia ir isliks kai mes grisime, arba atkreipkite demesi negrisime. Ir ant galo pridesiu, kad neesu as paprastas samdinis, mano reputacija zinoma taip pat labai gerai. Ir nekada as nepatikesiu, kad zmogus su tokia reputacija samdis belekokia bruda nuo kelio. Pastebekit as nekeliu sau kaina, as prasau garantijos ir lengvesnio zygio. Ka reisktu, kad darbas bus atliktas greitai ir be kliuciu, kas yra naudinga ir jums ir mums.
labai ramiai tare dwarfas, ziuredamas seimininkui tiesiai i akis.

[visoks]

Neaiškios kilmės jaunuolis prieeina prie žmogaus su gobtuvu, atsikrenkščia ir pasiteirauja: „Gal turite pavaišinti bandelę su aguonomis? Kažko praalkau.“

[Hornis]

Hercogas atsilošė krėsle ir sunkiai atsiduso.
- Nykštuk, nežinau kodėl aš su tavimi leidžiuosi į kalbas. Aš duodu darbą, nori imk, nenori - vartai tenai. Kalbi apie reputaciją? Paklausk mieste garbės ordinų sąrašo ir rasi mano giminės herbą beveik pačiame sąrašo viršuje. O apie tave ne tik, kad negirdėjau, bet turbūt ir šitas miestas nieko nepasakys. Todėl aš turiu pilną teisę mokėti savo samdiniams po darbo, o ne prieš jį. O jei kas mirs užduoties metu - aš pasikartosiu - tam karo dievo karalystė ir akmuo ant kapo. Jei samdinys žuvo darbo metu, turbūt jis ir nebuvo vertas tų pinigų, kuriuos moku. Tai kodėl aš jam turiu mokėti iš anksto? Nykštuk, tu ką tik pats save išvadinai brudu nuo kelio, bet aš nesutinku. Puikiai matau, kad nesate prasigėrę chuliganėliai, be to - nesiunčiu jūsų užmušti tamsiojo mago.
Kelionės išlaidomis pasirūpinsiu aš. Aš labiausiai esu suinteresuotas, kad žygis pasisektų. Taigi, nykštuk - lieki ir keliaji, ar pasitrauki? Tu gaišini mūsų visų brangų laiką.

[4taran2]

- Likti, as liksiu. Tik nesuprantu, kada as isvadinau save brudu. Bet jei gu jusu ausys taip isgirdo, muset taip ir yra. O nezinote jus apie man, nes siek tiek jaunas dar esate, ir neprisiminate didziojo karo laiku. O karo dievas tada budavo ypac populiarus. Bet, mane duomina jusu pinigai o neismintis, tai gi as esiu. Labai aciu, kad sugalvojate pasirupinti musu provizija, tai buvo tikrai, labai gera JUSU mintis.
Dwarfas garbingai pasilenke, o paskui dar pridure.
- Ir as butinai, nuseisiu paziureti jusu garbingo SEIMOS gerbo ant garbes lentos pirmose eiliuose. Gal mes vienas apie kita niekuo ir nezinome, del tuo kad garbe suvokiame skirtingai.
Dar garbingiau pasilenkdamas tare dwarfas.
-Tai gi iki susitikimo jaunas Lordas. ( cia jei jau vat daba taip ir keliaujame)
Pasake dwarfas ir pradejo eskoti kur yra kraunami maisai su provizija.

*Viskas kas yra sakoma, sakau labai garbingai*

[Hornis]

- Labai gerai. Tokiu atveju, leiskitės į kelią...

[Taigi, šiuo metu, jūsų gurguolė, sudaryta iš šešių žmonių (arba penkių žmonių ir nykštuko) keliauja iki tikslo. Keliaujat pėstute arba pasikeisdami vežime, hercogo pasiuntinys važiuoja vežimu, kuriame maistas, palapinės ir kiti reikalingi daiktai. Pasiuntinio apsauginis joja raitas ant arklio]

[Kelionė trunka penkias dienas į vieną pusę. Jei kas nors nori atlikti tam tikrus veiksmus kelionės metu - rašykite į pm (Specialiai tam duosiu kažkiek laiko). Jei pasitaikys koks encounteris - parašysiu. Kol kas laukite mano posto apie atvykimą į vietą]

[4taran2]

Dwarfas, uzsoka ant vezimo.
- Sveki, mano vardas Dvarinas. Tai gi, kas yra jusu loradas? Na idomiau kas jis buvo anksciau? Ir seip idomu, ar tos heraldikos tikrai vertos 3000 ant galvos? Zinot, labai keista, kad lordas kuris turi daug savo vyru siuncia NEZINOMUS samdinius paimti savo heraldiku, na turmpaiu tarius apskritai samdo kazka.

*O seip, bandau bendrauti su kitais party memboriais, seip jei bendrauja*

[Hornis]

- Na, - lėtai prabyla pasiuntinys, - jei manai, kad hercogas tau moka per daug - aš jam grįžus pasakysiu - galėsi gauti mažiau užmokesčio.
Taip taręs jis nusikvatoja iš širdies.
- O heraldikos yra svarbios mūsų klanui - dabar šalyje tokia sudėtinga politinė situacija, kad kilmės įrodymai dar niekam nepamaišė. Žinoma, aš nesakau, kad kyla abejonių dėl mūsų hercogo kilmės. Abejonės kyla dėl giminės medžio atkūrimo. Nežinau, Dvarinai, ką tu įsivaizduoji, bet hercogas neturi kariaunos ir iš kur tu ištraukei, kad jis valdo armiją - nežinau. Hercogas užsiima prekyba su tolimosiomis šalimis, todėl nusamdyti samdinius buvo labai gera mintis, manau. O dėl nežinomų samdinių - dėl to siunčia mane ir Henriką, be to - kokia nauda samdiniui iš krūvos nereikalingų popierių?

Aukštas stambus karys su apsiaustu, ėjęs šalia mąsliai nusišypsojo ir tarė:
- Esu Edvinas. Nykštuk, ar tau taip svarbu, kodėl moka tokią sumą ir ne kitokią? Pinigų kiekis tik rodo, kad kelionė gali būti pavojingesnė, nei pasisėdėjimas bare. Iš kitos pusės - darbas yra darbas, o apie hercogą teko girdėti. Jis ruošiasi įsitrinti į karališkąjį šeimos ratą, ne?
Pasiuntinys nužvelgė karį ir tarė:
- Nemanau, kad su jumis turėčiau aptarinėti hercogo reikalus, bet tarkim, tu teisus. Tuo gal ir užbaikim šią temą, gerai?
Aukštasis Edvinas supratingai palingavo galvą ir sparčiu žingsniu nuėjo pirmyn.

[Na, jei taranas neiškentė, galit pasišnekėti, jei ką domina. Jei norit atlikti kokius kitokius veiksmus, kreipkitės į mane tiesiai. Jei ne - rytoj baigsim kelionės etapą].

[visoks]

Neaiškios kilmės jaunuolis klausęsis pokalbio prisigretina prie dwarfo.
-Garbusis Dvarinai, mano vardas Habib Al`Mahir. Teko daug matyti, ir šilto, ir šalto, todėl per daug nesigilinu į hercogo reikalus. Laikui atėjus, jeigu reiks, viską sužinosime. Juk visas gyvenimas - tai vienas nuotykis, o aš einu kur akys mato. Dabar šiek tiek žinai apie mane. Būtų įdomu sužinoti apie tave. Su dwarfais neteko susidurti, nors ir girdėjau apie Jus visokių legendų. Papasakok apie save. Kas tave privertė imtis šios užduoties? Buvai minėjęs kažkokį didįjį karą. Kada jis vyko?

[Versetty]

Vyras su gobtuvu prisiartines prie vezimo kuriame sedi zemiausias bendrazygis, pazvelgia i salia einanti stambu vyra, siek tiek stipriau atsispyres nuo zemes atsiranda ant vezimo ir patogiai isitaises bei atmetes apsiausta, pro kurio sona pasimato kalavijo rankena su oda musta rankena, atsiseda salia nykstuko.
- As Gurthas, sypteledamas taria nykstukui - rodos taip likimas suvede, kad teks buti kompanjonais sioje kelioneje....idomi kompanija susirinko idomi...siaip tamsta Dvarinai, man nelabai idomu nei lordo heraldikos nei kas jis per vienas, taciau geriau tegul tesia tai ka pazadejes. O dabar mazasis Nogoth , siulau megautis ramia keliones pradzia ir idemiau stebeti hercogo parankini....tpfu (riebiai nusispjauna ant zemes)...nepatinka jis man.
Patogindamasis vezime zmogus su gobtuvu baige pokalbi ir vaziuodamas vezimu stebejo aplinka, nepraleisdamas progos zvilgtelti i hercogo parankini, kuriam toli grazu nejaute arturmo jausmo - kazkoks jis itartinas, ar tik jis nebus... - galvojo Gurthas -  pagyvensim pamatysim...

[4taran2]

-Kaip ir sakiau, mano vardas Dvarinas, Dvarinas Drakombarzdis. Kiles as Vingiuoto Kalno, nors beveik visa gyvenyma, iki isijimo i pavirsiu ilgam, as praleidau Dwarfu sostineje. Kur dirbau sau kol neprasidejo karas.... Jo jaunuoli buvo karas. Bet dabar as siek tiek pavargau, tai eisiu miegoti, apie kara papasakosiu kita karta. Bet mes dwarfai paruodem jem, istikro kiti galvoja, kad dwarfai atlaike visa antpalio mase. Dwarfas pagluoste barzda ir uzsnudo vezime.


*nu ka? A labai daug nuveiksite?*