Sveiki siaubo filmų mėgėjai bei kritikai. Šiandien noriu jums pristatyti režisieriaus Ramono Brazlowskio dviejų dalių juostą - „Vudinveilo kronikos“. Šį unikalų šedevrą turėjom progos stebėti praėjusį penktadienį ir šį kartą jis bus pateiktas kitaip nei įprastai - filmo veikėjų akimis. Linkiu malonaus skaitymo.. bet turiu perspėti tuos, kurie yra alergiški ilgam skaitymui – nedarykite to likę vieni namuose !
Pirma dalis – „Tiesos beieškant...“
Vaidmenis atliko:
Nostromo - Dženė
Justas – Semas
Diana – Kunigas Džozefas
Edis – Viktoras/Kenis
Doncė/Arūnas B. – Zombių valdovai
Buvo karšta, niekuo neišsiskirianti vasaros diena. Bent jau visi taip manė... Kaip visada, fermerio Staj fermoje virė darbas. Tada pasirodė JIE... visiškai netikėtai... Pirmasis atsvirduliavo prie kukurūzų lauko galo. Ten kaip tik darbavosi Dženė. Ji kilstelėjo galvą, nusibraukė prakaitą ir pastebėjo nekviestą svečią - „Vėl tas latras Džekas prisisprogo“ – pagalvojo ji. Bet, žmogus judėjo kažkaip keistai. Dženė primerkė akis, prisidengė delnu, kad nešviestu saulė ir gerai įsižiūrėjo į figūrą lauko gale. Jai net žandikaulis atvipo, kai suvokė ką mato. „Zombis?? Negali būti... tikriausiai perkaitau saulėje...“ – buvo pirma mintis. Genama blogos nuojautos, Dženė pasuko namo link ir pamatė per miestelio aikštę kažkur skubantį, susirūpinusį miestelio kunigą, tėvą Džozefą. Vienintelis dalykas, visiškai nederantis prie viso šito vaizdo buvo gaisrininko kirvis, kunigo rankose. „Ar nutiko kas, šventas tėve ?“ – paklausė mergina. „TAI prasidėjo, dukra mano... privalom JUOS sustabdyti !“ – kunigo veidas buvo rimtas. Dženė jau suvokė, kad galvoje turėdamas „juos“ šv. tėvas kalbėjo apie tuos gyvus lavonus, kuriuos ji matė kukurūzų lauke. Džozefas, daugiau nieko nepasakęs pasuko Vudinveilo mokyklos link. Ten pat žingsniavo ir dar vienas įtartinas veikėjas. Ne, tai nebuvo zombis. Tai buvo kresnas, skustagalvis vyrukas, vilkintis oranžinį kalinio kombinezoną, kurio viršutinę dalį buvo nusivilkęs ir apsivyniojęs aplink juosmenį. Rankoje nešėsi masyvų statybinį kūjį. Pašnairavęs į nustebusią merginą jis paspartino žingsnį. Miestelio gyventojai vieni kitus gerai pažinojo, tad bet kuris iškart atskirdavo pašalinį. „Hmm... ką čia veikia kalinys ? Greičiausiai bėglys... neatrodo pavojingas... o kūjis tai gerulis...“ – mąstė Dženė. Jos dėmesį patraukė dar vienas žmogus. Tai buvo Vudinveilo valgyklos virtuvės šefas Semas. Jis miestelyje gyveno tik keletą metų, bet visi spėjo jį pamėgti. Tiesa, nedaug kas žinojo, kad Semui teko patirti Vietamo karo košmarą – jis nemėgo apie tai kalbėti, todėl ir pasirinko mažą miestelį, kad galėtų visą tai pamiršti. Semas irgi pasuko į tą pusę, kur stovėjo mokykla. „Kodėl jie visi eina ten ?“ – dingtelėjo merginai, bet atsispyrusi pagundai ji nuskubėjo namų link. Reikėjo patikrinti, ar namiškiams nieko nenutiko, nes tai vienur, tai kitur vis pasirodydavo vienas, kitas negyvėlis. Diena pamažu slinko vakarop, šešėliai vis ilgėjo, Dženė pagaliau pasiekė namus. Įbėgusi į kambarį, ji pastebėjo ant sienos kabantį tėvo medžioklinį šautuvą. Čiupo ginklą ir priėjo prie lango. Kaip tik tuo metu iš daržinės išsvirduliavo labai drūtas zombis, visas išpurtęs, storas ir gerokai supuvęs. Dženė, sulaikiusi kvėpavimą kruopščiai nusitaikė – bam ! Kulka prasmego jo išpampusiuose viduriuose, bet atrodė, kad jis net nepajuto. Užtaisant šautuvą girdėjosi, kaip cingtelėjo į grindis tuščia gilzė. Šūvis! Šį kartą pataikyta buvo tiesiai į širdį ir netgi matėsi, kaip kulka perskrodė supuvusį kūną kiaurai. Bet dručkis judėjo kaip tankas. Staiga merginai toptelėjo – „Džene, durne tu – taikyk į galvą ! Gerai, užtaisom...nusitaikom ir....“ - klik ! „Nesupratau..“ - atitraukusi šautuvo spynos sklendę, Dženė pamatė kaip į ją žvelgia tuštuma. Deja, kur tėvas laiko šovinius ji nežinojo, o ir nebuvo laiko ieškoti.
Numetusi šautuvą pasileido pro duris. Spėjo pačiu laikų, nes jau keletas nekviestų svečių įsvirduliavo į kiemą. Niekur nesimatė namiškių. Nebuvo kada dvejoti, todėl mergina instinktyviai pasileido į kukurūzų lauką. Čia ji pasijuto saugiau, nes aplink nesimatė daugiau negyvėlių. „Ką daryti toliau ?“ – tokia buvo pirma mintis. Planas toks – reikia nusigauti į daržinę, ten yra laikoma nemažai įrankių ir šiaip visokio gėrio. Praskleidusi kukurūzų lapus, ji labai gerai matė kas vyksta mokyklos teritorijoje. Aplink mokyklą būriavosi tuntai zombių, tarp jų ir Dženės apšaudytas storulis. Matėsi, kad mokyklos sporto salėje esantys žmonės ėmė statyti barikadas. Greit priešingoje barikadų pusėje prisirinko tiek negyvųjų, kad jie visu svoriu užgulė įtvirtinimus. Kai kuriems net pavykdavo prasibrauti, nors žmonės tokius greit sudorodavo. Staiga mokyklos teritorijoje užgeso šviesos... Dženė suprato, kad negalės ten prasibrauti, nors ir labai magėjo sužinoti kas ten vyksta - pernelyg daug zombių šlaistėsi aplink, be to – ėmė pamažu temti. „Reikia laikytis plano..“ – pagalvojo Dženė ir pasuko daržinės link. Kukurūzų lauką ir daržinę ji pažinojo kaip penkis pirštus, juk čia užaugo. Pravėrusi duris pamatė, kad ji čia buvo ne viena. „Kaip tie čia pateko ?“ – jau norėjo klausti savęs ir tada pastebėjo grindyse skylę. Prieš kelias dienas jos dar čia nebuvo – kaip ir nebuvo kampe atremto dvivamzdžio šautuvo. Tokio tėvas tikrai neturėjo – šis modelis buvo labiau panašus į naudojamą policijoje - kokį kartais nešiojasi šerifas Andersonas. „Ai, nu koks skirtumas...“ – su savim kalbėjo šviesiaplaukė, atlauždama vamzdžius. Kiekviename vamzdyje buvo po šovinį – ne kažką žinoma... bet va, kaip tik du „gražuoliai“ atsvirduliuoja. Trinktelėjo dviguba salvė, du kūnai sudribo ant grindų. Dženė švelniai paguldė ginklą, su vis dar rūkstančiais vamzdžiais ant grindų. Lyg ir ramu, bet šūvio garsas tikriausiai pritrauks daugiau zombių... o ką daryt su ta skylę ? Gal pirmiau reiktų apieškoti daržinę...
Tuo metu mokyklos sporto salėje...
Čia virė tikra drama. Dingus elektrai viskas skendėjo prieblandoje, nes už lango jau buvo tamsu. Prie langų ir durų buvo sustumta kas tik įmanoma, netgi skalbimo mašina ir keletas padangų. Iš kur tokie daiktai atsirado mokyklos sporto salėje?? Kalinys stovėjo kiek atokiau nuo visų rankose laikydamas kruviną kūjį, kuris atrodė grėsmingai. Ant grindų jau gulėjo keletas lavonų, suknežintomis galvomis. Niekas nedrįso jo užkalbinti. Ant jo kombinezono buvo antsiuvas su užrašu „Viktoras“, kiek žemiau - penkiaženklis numeris. Gal tai serijinis žudikas, nuteistas iki gyvos galvos, ar koks maniakas-prievartautojas? Bet dabar niekas apie tai negalvojo. Matant, kaip jis talžė zombius, beliko tikėtis, kad to paties nepadarys su likusiais gyvais. Tėvas Džozefas iš kažkur ištraukė grandininį pjūklą, kuris, kaip nekeista, užsivedė ir ėmė skleisti šaižų garsą, greičiausiai dėl to, kad buvo nesuteptas. Zombiai, girdėdami tą garsą tiesiog pašėlo, nors tiems, kurie prasibraudavo pro barikadą, kunigėlis tiesiog nurėždavo kažkurią kūno dalį. Džozefas buvo stebėtinai geros fizinės būklės. Ir kas galėjo pagalvoti, juk jis visada būdavo toks ramus, kuklus ir paprastas. Bet tikriausiai kiekvienas sunkią minutę savyje atrandam didvyrį, tuo labiau, jei tikrai turim savyje tikėjimo. O tikėjimo kunigui tikrai netrūko. To nelabai galėjai pasakyti apie Semą, kuris buvo rimtai sužeistas. Kitas žmogus jau senei būtų nualpęs nuo tokio žaizdų kiekio, bet Semas buvo tvirtas vyras, be to karinis parengimas davė savo. Taaaip... kol pasiekė mokyklą, Semui kliuvo gerokai, nes jam teko prasibrauti pro negyvėlių užtvarą. Šefui labai pagelbėjo Džonio odinė striukė, kurią anas vakar pamiršo valgykloje, kur dirbo Semas. Iš striukės dabar beliko tik skutai ant kurių matėsi kraujas ir jis buvo ne vien zombių. „Džoniui tai nepatiks...“ - pro sukąstus dantis bandė juokauti Semas ir užsikosėjo krauju. Vis daugiau ir daugiau zombių prasibraudavo pro užtvarą, o kiti svirduliavo aplink pastatą, ieškodami silpnos vietos barikadose. Staiga Viktoras atsisuko į likusius – „Eikit į mokyklą, aš juos užlaikysiu...“ – žvilgsnis ir kalbėjimo tonas buvo tokie geležiniai, kad niekas net nedrįso nepaklusti. Džozefas padėjo Semui nueiti iki mokyklos durų – kadangi sporto salė buvo sujungta su mokykla, jiems nereikėjo eiti per lauką. Įsitikinęs, kad anie du išėjo, Viktoras kreivai šyptelėjo ir pakėlė kūjį...
Užtrenkęs duris, kurios vedė į sporto salę, Džozefas pristūmė prie jų stalą, paskui dar užvertė ant viršaus lentyną. Semas gulėjo atsirėmęs į sieną ir sunkiai kvėpavo. Jis tik dabar suprato, ką daro kunigas. „Šventas tėve ! Ką jūs daro....??“ – žioptelėjo šefas - „Tu ką, nesupratai? Jis juk pasiaukojo, kad išgelbėtų mums kailį“ – kunigo balsas buvo šaltas kaip ledas. Jis įrėmė petį į masyvią spintą. Šį pasviro ir nuvirto, sukeldama siaubingą triukšmą, bet visiškai užblokavo duris į sporto salę. Iš lūžtančios spintos pasipylė įvairūs daiktai. Visai šalia Semo šleptelėjo užrašų knygutė. Semas vangiai ja pakėlė ir atvertė. Tamsoje nieko nebuvo įmanoma įskaityti, tad jis sunkiai atsikėlė ir remdamasis į sieną, nuėjo prie lango, kur buvo šiek tiek šviesiau. Semas net nenutuokė, kokį svarbų dokumentą rado. Tai buvo žurnalistės Steisės dienoraštis. Nebuvo žinoma, kaip jis atsidūrė mokykloje. Pasirodo Steisei pavyko išsiaiškinti šios katastrofos priežastį. Zombiai gatvėse buvo nepavykusio eksperimento rezultatas. Dienoraštyje buvo nurodyta, kad reikia sunaikinti šio protrūkio šaltinį, bet deja, puslapis, nurodantis kur konkrečiai yra tas šaltinis, buvo išplėštas. „Džozefai...mums reiks sprogmenų, DAUG SPROGMENŲ...“ – bet kunigas Semo negirdėjo. Jis suprato, kad nespės vienas užbarikaduoti visų mokyklos durų. Panašu, kad tą kažkaip suprato ir zombiai, kurie pradėjo plūsti į vidų, tarsi vanduo, pralaužęs užtvanką. O bandos priešakyje, išsiskirdamas iš kitų, sunkiai judėjo nenormalių apimčių lavonžmogis, visas ištinęs ir pamėlęs. Krūtinės plote matėsi dvi plėštinės kulkų žymės, greičiausiai padarytos medžioklinio šautuvo. „Padėk man, o dieve !“ - suriko Džozefas ir užvedęs grandininį pjūklą, metėsi link numirėlių. Semas, pakraupęs žiūrėjo į jį, apimtą kažkokios dangiškos šviesos. Skraidė kūnų dalys, ant grindų krito galūnės, liejosi kraujas. Pjūklo ašmenys perskrodė išpampusio zombio pilvą, išversdamas žarnas, bet net ir tai jo nesustabdė. Visi zombiai slinko tiesiai prie žmogaus su sutana, tarsi Semo šalia net nebūtų. Šis stovėjo suakmenėjęs, nes visas dėmesys buvo sutelktas į plyšį sienoje, pro kurį atsivėrė vaizdas į sporto salę. Ten kovojo Viktoras ir jis buvo vis dar gyvas. Bet jo jėgos sparčiai seko, kūjis vis rečiau pasiekdavo tikslą. Ir tada pro barikadą prasibrovė augalotas numirėlis. Jis grindimis vilko surūdijusį kirvį. Viktoras jį pastebėjo per vėlai – kirvio ašmenys jau skrodė orą. Kalinys parkrito ant kelių, kūjis išslydo iš nusilpusių rankų ir dunkstelėjo į grindis... kaip tik tuo metu, jį pasiekė pirmojo zombio dantys...
Semas staiga tarsi pabudo iš transo - „Tėve, mes turim mažai laiko, bet aš žinau, ką reikia daryti...“ Šį kartą kunigas rado laiko jam atsakyti – „Daryk kas būtina, vardan šventosios dvasios ! Nežinau kiek dar ilgai galėsiu juos sulaikyti..“ – su lyg tais žodžiais, prunkštelėjęs nustojo veikti grandininis pjūklas... o Semas su siaubu stebėjo, kaip nuo žemės sunkiai keliasi Viktoras, bet tai jau nebebuvo žmogus. Jo bejausmiame veide nebeliko nieko žmogiška. Jis pauostė orą ir pasuko galvą į šoną. Semo ir to, kuo seniau buvo Viktoras žvilgsniai susitiko...
Tuo metu daržinėje...
Dženė neršė per visas lentynas, versdama viską ant grindų. Vienoje lentynoje, jos rankos užkliuvo už diktofono. Jame buvo kasetė. Dženė tylėdama paspaudė PLAY. „Ieškokite ligoninėje... visko pradžia - ligoninė...“ – įrašas buvo trumpas ir pastoviai kartojo tą patį. Mintyse mėgindama suvokti šių žodžių prasmę, Dženė viename stalčiuje rado raktus. Raktu rakinama buvo tik vienintelė spintelė visoje daržinėje. Atvėrusi dureles, fermerio duktė paėmė į rankas dinamito ryšulėlį. „O, šventa karve !“ – išsprūdo jai. Dabar tapo aišku, kodėl ši spintelė buvo rakinama. Dinamitą Dženė įsigrūdo į kurpinę. Eidama prie durų dar pastebėjo bakelį su benzinu – tėvas tai naudodavo grandininiam pjūklui, ar žoliapjovei. „Pravers...“ – pagalvojo Dženė. Metas aplankyti ligoninę...
Lauke buvo gera ir vėsu. Būtų nuostabus vasaros vakaras, jei ne tie nelemti zombiai... Dženė pastebėjo, kaip iš prekybos centro išbėgo Kenis, jaunas vaikis, kuris ten dirbo prekių išvežiotoju. Jis rankoje nešėsi lygiai tokį pat kanistrą benzino. Kenis taip pat pastebėjo merginą ir pasuko link jos. „Ar tu matei ?“ – norėjo klausti jis, bet pamatęs dinamitą ir benziną suprato, kad Dženei nieko aiškinti nereikia. Ir tada, tarsi sulėtintame filme, su trenksmu išdužo mokyklos langas. Lėtai, lėtai pasklido šukės, lygiai taip pat lėtai Kenio ir Dženės žvilgsniai krypo į tą pusę. Tai buvo Ponas Grynaveislis – pats geriausias fermerio Staj žirgas, labiausiai Dženės numylėtas. Vaizdas ėmė greitėti ir žirgas, it rudas žaibas sparčiai artėjo. Fermerio dukrai net nespėjus mintyse paklausti savęs ką Grynaveislis veikia mokykloje tokiu laiku ir tokiom aplinkybėm, pastebėjo, kad jam ant nugaros prisispaudęs laikosi Semas. Žirgas zovada lėkė į jaunuolių pusę. Priartėjęs pakankamai arti, protingas gyvulys pažino Dženę ir staiga sustojo, atsistodamas piestu. Semas it maišas nudribo žemėn. Jis lėtai pakilo, rankoje spausdamas dienoraštį. „Mums reikia susprogdinti šio užkrato irštvą ir mes turim labai nedaug laiko. Jei visiškai sutems, mums jau niekas nebepadės...“ – Semas sunkiai spaudė žodį po žodžio, kartkartėm užsikosėdamas. „Bėda ta, kad aš nežinau kur yra ta prakeikta vieta!“ – užbaigė jis. Staiga Džėnei viskas tapo aišku – įrašai kasetėje ir dienoraštyje susiję. „Mums reikia eiti į ligoninę“ – tvirtai tarė ji ir papasakojo apie savo radinį. „Jo, būtų gerai ten atsidurti greičiau...“ – nervingai apsižvalgė Kenis. Iš tikro, keistojo raitelio pasirodymas labai sudomino zombius, kurie vis dar ieškojo budo patekti į mokyklą. Ponas Grynaveislis pasibaidė artėjančių mirusiųjų ir nušuoliavo į tamsą. Dženė ir Kenis padėjo Semui atsikelti nuo žemės. „Semai, o kur tėvas Džozefeas ir tas vyrukas su kalėjimo apranga ?“ – atsargiai paklausė Dženė, kai jie visi judėjo ligoninės link. „Jų nebėra, vaike... kai paskutinį kartą juos mačiau, kalėjimo bėglys jau buvo infekuotas, o šv. tėvas kovojo mažiausiai su trimis zombiais... jiedu pasiaukojo dėl mūsų... man labai gaila...“
Pagrindinės ligoninės durys buvo neužrakintos. Keista, bet pačioje ligoninėje nesimatė numirėlių, nors per langą galėjai matyti, kaip banda jų patraukė ligoninės link, nusprendę, kad į mokyklą prasibrauti vis tiek nepavyks, tuo labiau, kad iš ten pabėgo mėsa ant arklio, kuris jų supratimu buvo dar didesnė mėsa. Kenis ėmė visur laistyti benziną, o Dženi nusprendė padėti sprogmenis prie spintos, nukrautos stikliniais buteliukais, pilnais kažkokio skysčio. Mergina nusprendė kad skystis turėtų būti degus. Jiems besidarbuojant iš morgo išsvirduliavo vienas zombis ir pasuko link trijulės. „Jis mano !“ – suriko Semas ir sutelkęs paskutines jėgas ėmė talžyti lavoną tiesiog plikomis rankomis. Viduje virė adrenalinas ir degė paskutiniai jėgų likučiai, nes greit iš zombio galvos liko košė. „Viskas ! Baigta ! Nešdinamės !“ – šūktelėjo Dženi ir visi trys bėgte pasileido prie išėjimo. Vos tik durys užsivėrė, orą sudrebino milžiniškas sprogimas. Banga pagavo bėgančius žmones ir sviedė į priekį. Pro langus išvirto ugnies kamuoliai, kurie apėmė jau spėjusius prieiti arti zombius. Tik pagalvokit... skystis buteliukuose tikrai buvo degus! Kai nustojo ūžti ausyse, žmonės atsisėdo ant žemės, stebėjo kaip dega ligoninė. Nuo mokyklos atsklido kažkoks garsas – visi staiga sužiuro į tą pusę. Pro duris lėtai išėjo... tėvas Džozefas. Kruvinas ir išblyškęs, bet gyvas... „Kad mane kur šimtas rudų raganų !“ – ištrūko Semui – „Tėve, tikriausiai jus saugo koks tūkstantis angelų! Valgyklos virtuvės šaldiklyje turiu paslėpęs naminukės... gal po 100 ?“ – „O taip... dėl to galėčiau net nusidėti“ – kreivai nusišypsojo Džozefas ir nušlubavo prie likusiųjų.
Laukite tęsinio...
