World at War campaign (Briefing)

[Versetty]

Siekiant neteršti sekmadieninės temos, manau tikslinga RPG dėti prie ten kur jo vieta...
Klausimus, review, atsakymus ir t.t. mėginat rašyti taip pat gal čia (jei atsiminsim )
taigi, ką mes sekmadieni veiksim?
____________________________________________________________________

Londonas, 1941 m.

Po atsitraukimo iš Dunkirk‘o (Prancūzija), visa Europa atsidūrė Nacių priespaudoje. Vykdydami V. Čerčilio įsakymą – „uždegti Europą“, specialiųjų operacijų vykdančioji institucija (SOE – Special Operations Executive) pradeda rengti planus, kaip Britų Karališkųjų oro pajėgų pagalbą infiltruoti savo agentus už priešo teritorijos nugaros.

Daug sunkumų reiks įveikti įgyvendinant šį tikslą. Pirmosios valandos ir dienos po nusileidimo okupuotoje teritorijoje yra pačios pavojingiausios. Nepažystamieji naujoje teritorijoje – ypač tie kurie neturi reikiamų dokumentų arba neatitinka vietos įpročių – lengvai gali sukelti įtarimą, kad yra šnipai. SOE nori rasti vietą kur galėtų infiltruoti savo žmones saugiai ir agentai turėtų laiko aklimatizuotis ir pasiruošti sąjungininkų atvykimui.

Žvalgybos analitikai surado tokią vieta – gyvenvietė Saint-Cerneuf (Prancūzija). Gyvenvietė pakankamai izoliuota tik keliems agentams veikti priešo užnugaryje, tačiau yra pakankamai arti strateginių taškų. Vietos pasipriešinimo grupės – partizanai  - atrodo pakankamai motyvuoti ir patikimi. Svarbiausia tai, kad laukas šalia miškingos miesto dalies gali tapti puikia priedanga infiltruojant agentus iš lėktuvo....

[Povils]

Kad jau turim tokią nišą apie stalo RPG ir dar konkrečius secenarijus tai galvoju parašysiu čia ką mes nuveikėm vienu ar kitu klausimu.
Trumpai primenu, kad GM - Tomas, o žaidimą pradėjo Pofke, Žydrė, Marius ir Povils. Mes esame anglų šnipai pasiųsti į Prancūziją su karine bei slapta - okultine misijomis. Pirmąją sesiją lakstėm pasimetę, darėm kvailokus sprendimus ir per 4 h tesugebėjom sužaist 10 proc viso scenarijaus. Spėjom nusileist į vietovę, rasti gyvenąmąją vietą ir užsiregistruoti darbe. Žaidimo laiku sužaidėm dvi dienas, iš kurių vieną slėpėmės daržinėj.

Na ir toliau pasistengsiu kiek atsiminsiu papasakot ką nuveikėm pastarąjį 7dienį. Kitos dienos ryte, visi išskyrus Marių sėkmingai susitvarkė dokumentus pas mero sekretorę. Aš ypač pasistengiau ją sužavėti savo vokiška elegancija (ir vėliau įsikabinau idėjos jai nešti gėles, šokoladą ir panašų stuff su mintimi, kad ji kitiems žmonėms sėkmingai padirbinės dokumentus). Toliau Pofke su Žydre patraukė į kasyklą prastumti darbo dieną (ten sužinojo kad kažkas iš vokiečių nudžiovė sunkvežimį, bei jie sugebėjo sutaisyti sugedusias vandens pompas), Marius įsijautęs gilinosi į okultistines knygas, o aš patraukiau į mūsų pradinį tašką - partizanų fermą - išsiklausinėti kuo galime pasitikėti, taip pat pasiprašyti keleto daiktų (dvirčiai, pinigai ir t.t.). Ten pagaliau gavau info, kurios man reikėjo, su Jacku prigėrėm viskio ir susipažinau su dar keliais partizanais. Vėliau iškeliavau pasivaikščioti link keisto miško, išdegusio lauko ir griuvėsių. Ten pasivaideno, kad mačiau kažką mojuojant iš miško, tačiau per daug nenukrypau nuo savo paieškų. Vėliau didžioji mūsų dalis susitikom fermoje ir apsikeitėm turėta informacija. Nusprendėm užmegzti radijo ryšį su štabu tą vakarą, kai gausim dviračius ir galėsim pasinaudodami jais - išgabenti radiją į saugią lokaciją. Pakeliui namo su Žydre prasukom pro bažnyčią apsidairymui - ten radom paprastą kunigėlį bei keistokų simbolių su nuoroda į kažkada čia gyvenusi vienuolyno įkūrėją - Abatą. Toliau prasukom pro General store kur radom sutrikusią pardavėją bei didelį ir piktą jos vyrą. Porelė atrodė keistokai, bet mes kol kas nenorėjom veltis į problemas ir nusprendėm vykdyti Žydrės namie sugalvotą planą - palenkti prancūzą viešbučio administratorių į savo pusę. Nusipirkom viskio ir viešbutyje suvaidinom situaciją, kai aš ją pasiunčiu vokiškai toli toli, o ji eina užgert savo širdgėlos ir pasidalina viskiu su prancūzu. Bet vietoj to jai teko garbė pakelt stikliuką su vietiniu girtuokliu, kuris jai papasakojo daaaauuuug daugiau nei galėjom tikėtis: apie tai kaip "jis viską ir visus mato", "kaip reikia eit tinkamu keliu nuo akmens iki akmens" ir panašų stuff. Tada gavom gerą dozę paranormalių dažnių - spengimas ausyse, ūžesys galvoj ir lėtas išprotėjimas. Trumpai tariant žengėm į priblandos zoną ir pradėjom normaliau nutuokt kas vyksta miestelyje. Kitą dieną su Marium nuėjom iki namo, kuris pastatytas ant griuvėsių prie paslaptingo miško - ten prisidengiant domėjimusi vietinėmis legendomis užsukom pas šeimininką į namus. Šis pasiūlė pasisvečiuoti pas jį, papasakojo ką žino apie buvusius vienuolyno griuvėsius, bei kodėl prie miško yra amžinai išdegęs "velnio laukas". Kiek vėliau susitikom su chebra, sėkmingai užmezgėm radijo ryšį su štabu ir išgabenom radiją į apleistą namą. Sekančią dieną - prasidėjo tikra šitstorm... Pofke su Žydre kažkokiam bokšte aptiko okultistinės knygos slėptuvę (gal jie geriau papasakos), o aš su Marium patraukėm į bažnyčią (kur šiek tiek sužinojom apie keistoką spiralės formos simbolį prie abato skulptūros kojų), o vėliau mano naparniko pageidavimu iškeliavom apžiūrėt kažkokios fermos kiek atokiau nuo miestelio (ačiū tau Mariau). Ten mano draugo koja pakliuvo į žvėrių spąstus, po kelių nesėkmingų bandymų - aš ją išlaisvinau ir besitaškydami kraujais movėm į krūmus. Pamatėm kaip į lauką išbėga tas bičas iš general store, plius rankose pasiėmęs šautuvą. Aš šaukiu, kad tepam slides kuo greičiau iš čia... O Marius užsimanė prašyt pas jį pagalbos (ačiū tau Mariau antrą kartą)... Na ir žinoma mes patikliai išlindom iš krūmų, mus nusivedė į namuką ir durys užsidarė... Čia ir baigėsi sesija... Mus dar Tomas buvo nusivedęs į laiptinę papasakot kas buvo toliau, bet pasižadėjom niekam nieko nepasakot.. tai ir dabar tyliu iki kitos sesijos.

Nuoširdžiai galiu pasakyt, kad šį kartą visiems sekėsi daug geriau. Neskubėjom. Daug ką buvom apsvarstę namie ir tuos dalykus išpildėm. Nuo savęs galiu pasidalint, kad pasiteisino idėja grįžt į pradinį tašką ir sužinot kuo galim pasitikėt, pasiteisino papildomai pasiprašyt daiktų ir dviračių, bei eiti detaliau apžiūrėt griuvėsius ir kažkaip pasikalbėt su namo savininku. Ploju Žydrei už sumanymą suvaidinti sceną viešbutyje, kur ji apsimeta nemėgstanti savo vokiečio ir norinti atsigert viskio su žiurkiasnukiu prancūzu. Beje... Nebekilo mintis nusišaut Taip pat buvo visai smagu kai viskas ėjosi daug greičiau. Turbūt dėl to, kad atėjom morališkai pasiruošę tokiam žaidimo stiliui (klausk atsargiai, galvok ką darai ir neskubėk). Beje - mūsų riba - maždaug 3-4 val žaidimo, nes paskui tiesiog nebeveikia galvą (ką parodė sekantis lords of waterdeep žaidimas) ir net ją pradeda skaudėt

Sakau didelį ačiū Tomui, šį kartą buvo 20x kartų smagiau nei praeitą kartą Su Žydre nebūsim 7dienį, tai bus įdomu kaip mūsų vietą užėmusiems žmonėms toliau seksis vystyt šitą istoriją.

Ir taip pat būtų įdomu paskaityt kitų draugų įspūdžius.

[Versetty]

Nu truputėli pridėsiu ir aš prie visų rašymų.
Šiandien taip neįprastai buvom susirinkę tie kas lošia rpg ir tęsėm nuotykius, o tiksliau tęsė – Povilas ir Žydrė. Kadangi Povilas ir Maroom dingo. Taigi mieli herojai išsiskyrė renkant informaciją ir deja nepasakė vienas kitam kur kas iškeliavo, todėl pasivaikštinėję Povilas su Žydrė grįžo į savo gyvenamąsias patalpas ir laukė savo kolegų. Deja, laukė laukė nesulaukė. Išėjo nabagai ieškoti likimo draugų per daug stengdamiesi neišsiduoti visuomenei.
Nukeliavo į „Velnio lauką“ ir atidžiai tyrinėdami aplinką aptiko įdomią toteminę statulėlę, kuri nepasirodė jiems kažkuo ypatinga, tačiau jie ją nusprendė pasilikti idant ji turėjo įdomų raižinį ant savęs. Ieškojo tai šen tai ten ale niekas nebuvo nei matęs nei girdėjęs apie pasiklydėlius. Povke beje parduotuvėje pastebėjo įdomų lagaminą ir numušęs bei palikęs užstatą gavo pažadą, kad lagaminas bus palaikytas jiems iki kol anie gaus algą. Tuo tarpu Žydrė pabandė paskaityti rastą knygą, ale niekas ten nieko nesakė tai ji metė tą reikalą. Beje ji netikėtai susidūrė su būriu vokiečiu viešbutyje kuriame šie maloniai  tardė viešbučio šeimininką. Tačiau deja herojams nekažką pavyko nugirsti apie ką ten ėjo kalba.
Kitą dieną herojai aplankė dar kelias vietas, gavo dar truputuką informacijos ir nusprendė naktį sliūkinti į ferma, vienintelį likusį logišką objektą, bet pakeliui jiems kelią užkirto netoliesi šmirinėjantys naciai su metalo detektoriais. Pasivaikščioje naktyje jie nusprendė grįžti namo pamiegoti. Prieš miegą jie dar pamėgino panagrinėti rastą knygą, bet vietoj informacijos gavo nepaaiškinamą spaudimą į smegenis ir dūdelės švilpesį.  Taip pat aptiko lagamine įdomų laišką. Naktį kažkodėl Povilą kankino baisingiausi sapnai, kas ryte jam tikrai nepridėjo žvalumo, o ryte ant namo sienos pastebėjo išpieštą spiralę....
Herojai per diena dar aplankė keletą vietų ir nusprendė antrą kartą mėginti laimę su fermą kurią mėgino aplankyti praeitą naktį. Padarė keletą nuostabių veiksmų kaip antai paslėpti Mariaus pistoletą fermoje esančioje už keliasdešimt metrų nuo pagrindinio pastato ir išvengdami spąstų, patraukė pagrindinio pastato link. Pastatą supo tamsa. Žydrė tyliai (kiek buvo įmanoma) atidarė duris, Povkė tuo metu ėjo aplink namą ir pašvietęs žibintuvėliu į vidų pastebėjo judant kažką. Prieš tai juos šiek tiek pagąsdino vėl pasigirdės jau girdėtas švilpimas. Pastebėjęs objektą viduje Povkė šovė, dėja, objektas pasirodė labiau pasislėpęs ir vikrus bei išvengė šūvio. Nesitikėdamas atsakomosios ugnies, Povkė gavo stiprų šūvį į petį su visais šrapneliais. Žydrė pastebėjusį ugnį šovė- ir pataikė. Auka išgyveno tačiau atgal jau nebesišaudė. Surišę vargšą šeimininką, herojai apieškojo pastatą ir rado liuką į rūsį. Viduje aptiko porą tuščių porų grandinių kabančių nuo rūsio viršaus ir .... Maroom kuris be sąmonės katarojo surakintom rankoj virš galvos. Povilo draugai nerado. Pamėginę tardyti namo šeimininką (bent porą pirštų nukapoję) veikėjai jį pati pakabino ir pribaigė. Tuo tarpu atrakino Maroom ir šiaip ne taip ištempė laukan. Kažkas Povilui vėl pasivaideno ties mišku. Kažkokie šešėliai ar kas tai buvo.  Betempiant be sąmonės esantį Marių, veikėjai dar pastebėjo link namo atvažiuojančius nacių patrulius, kurie greičiausiai išgirdo šūvius ir labai susidomėjo kas vyksta per susišaudymai netoli jų teritorijos.
Sesija pabaigėm tuo, kad herojai šiaip ne taip sužaloti ir pavargę grįžo iki slaptavietės, kiek leido sąlygos apsibintavo žaizdas, o  Marius pradėjo atgavinėti sąmonę.  Partizanai taip pat tarpusavyje labai įnirtingai ginčijosi ir buvo nugirsta, kad vienas iš jų informatorių greitu laiku į miestą atsiųs savo žmogų.....
________________________________________________________________________________________________________

va taip mes ir pabaigėm, būtų labai įdomu sužinoti dar ir kitų nuomonę, kas ir kaip įvyko ir kas patiko, ko trūko ir ko norisi

[Hurris]

Tomas gan išsamiai nupasakojo tai dadėsiu tik tiek, kad maniau ši partija bus paprastesnė, daug veiksmų nebuvau apmąstęs. Mano manymų turėjom paprastai nueiti į fermą ir išvaduoti kolegas, bet kad kolegos prapuolė žinojom kaip žaidėjai o ne kaip žaidimo veikėjai , tai taip staigiai tiesiai eit negalėjom Va tada ir prasidėjo, pradėjom gauti info tiek , kad vienu momentu pradėjo virti virdulys nežinojau nei ką daryti nei kur eiti , pilnai pasimečiau. Todėl užskubinau eit į fermą vaduoti draugų. Dabar šiek tiek atvėsus galvai kilo idėjos kaip lengviau ir paprasčiau išvaduot draugus, neprirenkant fleimo. Tai už šios partijos fleima busiu atsakingas aš

[zydrune]

Manau pribrendo reikalas ir man pasisakyt apie sekmadienio galvų palaužymus. (atsiprašau kad stipriai vėluoju)
Taigi kaip Tomas minėjo – žaidėm Kutuliukus. Trumpai perbėgant per visą scenarijų (stengiuos labai trumpai):
Visa istorija prasidėjo nuo to, kad susirinkom keturi šnipai būstinėj, kur sėdėjo keli dėdės galintys mums atsakyti į rūpimus klausimus. Dėl to, kad klausinėjomės tam tikrų dalykų (pvz.: rimto dėdės pasiklausiau apie bombas ir sprogstamąsias medžiagas, jis man davė truputį žinių apie tai ir GM leido pasikelt Demolitions skilą), kiti kolegos šnipai taip pat gavo tam tikrų skilų. Kai visi paprotingėjom, pagražėjom ir susirinkom šmutkes, vyko bandymas sėkmingai nusileisti prie miestelio, kuris buvo Prancūzijos teritorijoj, bet labai jau arti vokiečių okupuotos teritorijos. Mariaus ir Pofkės bandymas nusileist buvo gerokai sėkmingesnis nei kad mano ir Povilo.. Negana to kad nusileidom į dvasiom, magija ir burtais „kvepiantį“ mišką, bet Povilas dar sugebėjo lupt į medį, susižalot koją, pasiklyst miške, o aš pasikabint ant šakų. Šiaip ne taip išsilaisvinom ir ėjom susitikt su savo draugais, kurie laukė miško pakrašty. Čia pat atbėgo prancūzų chebrytė, kurie pagal idėją buvo mūsų sąjungininkai, bet jais pasitikėt 100proc nenorėjom. Kaip ir jie mumis. Tyliai sušnabždėjom slaptažodį „Beržas“ ir sąjungininkai mums paspaudę rankas nusivedė į savo fermą.
Pirmas dienas stengėmės apsiuostyt miestelyje, nesukeliant įtarimo.. FAIL. Nenunešėm dokumentų laiku į meriją, kavinėj ir restorane perdaug prisikalbėjom, viešbučio šeimininkas, dar gerai žinomas Žiurkiaus vardu, į mus kreivai žiūrėjo, o ypač į mano draugą vokietį Hansą (Povilą), einant prie kasyklų kažkuris iš kolegų sugebėjo dar ir Heil Hitler vokiečiams tarstelt... Na, kaip jau nesunku suprast – žaidėm kaip bukučiai triušiukai norintys kuo greičiau pasi...
Bet atėjus kitai sesijai pradėjom truputį mąstyt. Eidavom į darbą kasyklose, slapčia sliūkindavom naktimis apžiūrėt įtartinų vietų ir pan. Pradėjo šiek tiek sektis, radom įvairių daiktų (skulptūrėlę, kaulą, knygą), šiek tiek informacijos apie praities įvykius. Bet kiaulystė vėl mum nutiko.. Dingo Marius ir Povils. O mes su Pofke likom dviese nežinodami kur tiedu nublūdino. Apėjom visą visą miestelį ir nusprendėm kad jie bus parduotuvės šeiminkės ir jos vyro fermoj.
Nu ką, bandom eit. Pasiemėm ginklų ir išėjom. Pirmą naktį vokiečiai apsupę tą vietą kažko intensyviai ieškojo, tad mūsų pastangos prasmukt nepastebėtiems nuėjo šuniui ant uodegos. Nu ką, laukėm kitos nakties ir sulaukėm. Prisliūkinom prie namuko – tylu. Pernelyg tylu. Galiausiai nusprendėm, kad aš eisiu tyliai pro duris, o Pofkė bandys žiūrėt pro langą ar viduj kas yra. Nu ir ką! Susišaudymas. Viduj buvo parduotuvės šeimininkės vyras (big angry guy). Pofkė gavo kulką į petį, o didelis piktas dėdė irgi pasipuošė švinu – krito ant žemės, bet dar nenumirė. Surišom ir palikom jį gulėt. Apėjom visą namuką ir rusy radom Marių! Bet Povilo nė kvapo. Marius žinoma leisgyvis, prirakintas su antrankiais ir grandinėm, koja kaip apgraužta vištienos kulšis.. atkabinom marių ir atsitempėm į rūsį didelį piktą dėdę. Bandėm kalbint gražiuoju – nieko mums nepasakė. Po to su kusačkėm pradėjau jam pirščiukus karpyt – nieko nesakė. Nu tai beliko vienas kelias... Peilis į smegenytes ir ate ate.
Parsivilkom Marių į prancūzų sąjungininkų fermą, bandėm klausinėt kas jam nutiko, kur Povilas – nieko neatsimena, nieko nežino, sunkiai orientuojas.  Supratę, kad jei parodysim Marių kur nors miestelyje, gausim į galvą iškart nuo pagrobėjų, nusprendėm kad Marius liks fermoj ir skaitys okultizmo knygą, kurią radom bokšte (kaip po žaidimo paaiškėjo ten dar ir žydų šeima slėpės bet neradom jų). Tuo metu pas mus atkeliavo naujas šnipas Gintaras! Pofkė nelabai noriai pasitikėjo nauju draugu, bet mano draugiškais kėtinimais jam papasakojom viską ką žinom.  Tuo tarpu Gintaras šnekėjo nebaisiai  daug. Pasisakė tik kad nuo pono N, kuris mus siuntė surast jo dingusio draugo L. Mallo.
Nu ką, kelionė tęsėsi toliau. Kaip sako: „vienas dalykas vedė prie kito“... ir mes susprogdinom kasyklą. Sprogdinom dėl to nes mums vietiniai prancūzų kovotojai bandė prisūdyt šitą idėją ir priedo Gintaras labai intensyviai siūlė padaryt didelį fejerverką. Taip pat toj kasykloj buvom radę okultistų šventyklą su Faunais. Tai kažkaip mielu noru sutikom „pakurt Faunams ugnį“. Nu ką, pasitelkėm mano Demolition žinias ir ėjom gamint sprogmenų. Žinodami kad keli čiubiai iš prancūzų sukilėlių yra susiję su negerais dalykais, su okultizmu ir religijom, nusprendėm kad reikia ir juos kartu susprogdint. Tad vienam iš jų įdaviau „paturbintą“ bombą, kuri turėjo sprogt tik ją prikabinus prie kasyklos. Dėja priverstinis savižudis nesprogo, nes matyt su ta bombike nubėgo kur nors miškan. Bet, nuotoliniu būdu paspaudėm vieną mygtuką ir visa kasykla sprogo. Didelis būm ir daug šipulių.
Po sprogimo staigiai atbėgom į prancūzų fermą ir bandėm slėptis. Marius su Pofke nubėgo pas mūsų draugą „Dešrytę“ pasiklausinėt gal žino ką nors daugiau apie okultizmus. Ir kaip tik tuo metu į fermą atvarė vokiečiai daryt kratos ir ieškot kas susprogdino kasyklą. Mes su Gintaru tepėm slides į mišką, bet aš ne taip greitai susisukau tai gavau kulipką į šlaunį. Bet pabėgt pavyko. Po to susiradom Marių ir Pofkę, nutarėm kad mane Gintaras ves pas mieste esantį daktarą, kurį jis pažįsta, o likę du bandys radijo ryšį gaudyt su mūsų valdžia. Bet štai vėl nuotykiai.. Gintaras išsiveda GM iš kambario. O po to GM išsiveda mane ir pasako, kad gavau skaniai pauostyt chloroformo. Sąmonę šiek tiek atgavau miške ir vėl smigau.
Tai va... ta gražia gaida ir priėjom mūsų paskutinę sesiją. Draugai nežino, kad aš miške, galvoja kad 3 dienas būsiu pas daktarą. Tuo metu jie bando nušaut naują vokiečių generolą. Sėkmingai tai padarę laukia manęs kada pasveiksiu. Bet.. aš vis negrįžtu. Supratę kad gal neverta manęs laukt, išėjo į mišką.
Per mišką keliaut pagelbėjo Mariaus išskaitytos žinios okultizmo knygoje. Keliavo mišku chebra, medžiai vainikai vis tankesni darės, laiko suvokimas vis silpnėjo. Eidami keliuku draugai pamatė kažkokį keistą dalyką. Priėję arčiau pamatė kažkokią stovyklą, joje senas Faunų roges, o jose aš. Rabudino mane, aišku aš nieko nepamenu kas man nutiko. Kol mes šnekučiavomės pamatė chebra išprotėjusią senę. Bandė pagaut, bet sutrauka greita buvo ir paspruko. Norėjom jai į koją šaut, bet medžiai per tankūs buvo. Besidairydami aplinkui matėm gyvūnų, kurie atrodė keisti. Pvz.: elnias, kuriam iš pažiūros duotum 400 metų. Stengėmės nesiblaškyt ir eit tikslo link. Tepu tepu ir priėjom! Pamatėm  Hansą (Povilą) ir mūsų ieškomą L. Mallo. Jie stovėjo prie didžiulio energijos rutulio ir įbedę akis nejudėjo. O tada prasidėjo smagumas... Reikėjo pamest už sanity. Pofkė išmetė kauliukus blogai.. Pradėjo drąskyt sau veidą iki kraujų, plėšt sau odą lauk.. Gintarui ir nepasisekė – aklai pasinėrė bėgt link energijos kamuolio. Man ir nepasisekė – iš burnos pradėjo verstis baltos putos, o pro ausis ir akis – kraujas. Smegenėls ištirpo visiems apart Mariaus, nes tas spėjo užsimest Apsaugos Burtą, kurį išmoko okultizmo knygoj. Bandė jis mus atpurtyt, kad nežalotumėm savęs, bet dėja dėja.
Galiausiai energijos kamuolys sprogo, visur pasidarė baltą ir vietoj kamuolio atsirado romėnų berniukas, kuris ištiesęs ranką Mariui link krūtinės jam išdegino viso žaidimo metu matytą raitytą simbolį ir berniukas išskrido lauk.
Mallo, Povilas ir Marius ištempė mus iš miško lauk. Pasirodo mes ten prabuvom visą mėnesį. Man, Pofkei ir Gintarui nepavyko atsigaut – visą likusį gyvenimą praleidom psichuškėj. Marius gyveno baimėje, nes pasirodo tas energijos kamuolys / romėnų berniukas, buvo dievas. Ir jis Marių pažymėjo savo ženklu. Kai dievas pažiūrės įdėmiai į tą ženklą – Mariaus kūnas pasidalins į labai daug mažų dalelių ir išsitaškys aplink. Povilas – laimingai ir ramiai nugyveno likusį gyvenimą.
Gintaras beje, pasirodo, priklausė okultistams. Ir visgi norėjo jiems padėt, nes okultizmo nariai tarsi saugojo visą miestelį nuo dievo. Dievui reikėdavo duoti aukų, kad jis nusiramintų, nes kitaip ko gero visą miestelį būtų ištaškęs vienu savo žvilgsniu. Taigi tie okultistai nebuvo tokie ir blogi. Bet dėka mūsų iš miestelio dievas išsikraustė ir jis liko saugus. Kažkokiam kitam miesteliui dabar nepasisekė...
Tai va, žaidimas patiko. Išties patiko. Pirma sesija buvo sunki, nelabai supratom kas darosi, nėrėm stačia galva. Bet su laiku viskas radėjo lengvėt, nes pradėjom klausyt GM patarimo „galvokit ką darot ir neskubėkit“. Lyginant – pirmas sesijas, jau po 3-4 h jausdavai kaip smegenys ištekėjo per ausis. O paskutines sesijas, kai jau faktai pradėjo dėliotis į vieną gražų kūrinį – norėjosi dar ir dar.
Vsi žaidėjai turėjom gan skirtingus skilus – todėl buvo lengviau žaist kai visi krūvoj būdavom. Bet kai reikėjo eit po vieną – sunku. Aš buvau motera mechanikė, kuri bendraut nemokėjo... Tai sunkiai sekėsi man įtikint kitus žmones. Kiti buvo šnekūs psichologai, bet nemokėjo naudotis technika ir pan. Pofkė buvo universalesnis. Mokėjo ir pašnekėt biški ir dar pataisyt vandens generatorius.
GM‘ui blogų kritikų nėr. Šauniai viskas praėjo. Už rankytės nevedė per žaidimą, bet kai jau labai nesisekdavo, tai nepalikdavo vienų.

Lauksim dar!

[Nostromo]

Oho, Žydrė kad dėjo Mergička, nustebinai ! Skaniai persiskaitė postas, mm.. netgi kažkaip atsidaro noras pabandyti