Stalo RPG - 4 dalis. Game master

[Versetty]

Va pagalvojau, gal reiktų pratęsti mūsų paskaitas-pasamprotavimus apie RPG. Taigi mėginu su jumis pasidalinti pamąstymais apie GM veiklą – kas jis? Ką jis veikia? Kodėl ir kaip jis turėtų-neturėtų elgis?

Kas per paukštis yra GM? Game master (arba toliau GM) kontroliuoja ir veda žaidimą. Jis sukuria istoriją, ją pasakoja ir leidžia žaidėjams veikti arba neveikti atitinkamose vietose ir situacijose. Jo atsakomybėje didesne dalimi yra tai, kad viskas vyktų taip, jog žaidėjams būtų įdomu ir jie nesijaustų blogai (apie tai dar padiskutuosime plačiau). Game master‘is įvairiose sistemose vadinamas skirtingai bet iš esmės jo funkcijos lieka tos pačios. Galima sutikti tokių pavadinimu kaip – Dungeon Master (DM), Game Keeper (GK) ir t.t.

Taisyklės – tai yra tai, ką GM turi mokėti savo žaidžiamoje sistemoje, tam, kad žinotų kas ir dėl kokių priežasčių veikią jo pasakomoje istorijoje ir galėtų paprašyti žaidėjų atlikti vieną ar kitą veiksmą. Ne viename straipsnyje kiek esu skaitęs yra buvusių tokių kertinių ginčų kuriuos ir aptarsime (ir gal padiskutuosime komentaruose).
Ar GM turi žinoti VISAS taisykles ir JŲ LAIKYTIS – mano asmenine nuomone – ne, nes taisykles yra tam, kad jas laužyti. Skamba keistai? Taip!  Tačiau manau, kad jei GM pradeda perdėtai smulkiai gilintis į visas plonybes ir taisyklių niuansus, žaidimas tampa absurdo teatru. Viename iš postų Povilas rašė apie tai, kad tikrai nėra žaidime ant tiek svarbu ar tavo šauta strėlė padarys 1,5x žalos ar 1,6x žalos. Esant tokiam GM, mano galva tiek žaidėjams tiek jam pačiam tampa viskas panašu į matematikos būrelio susirinkimą, kur nepasakojama istorija bet skaičiuojama metrai/litrai/sekundės. Taip, taisykles žinoti reikia. Taip, reikia žinoti esmines nuostatas. Tačiau manau, jog meistraujant kabinėtis prie visiškų smulkmenų kurios neturi kritinės reikšmės procesui yra tiesiog nereikalinga. Vienintelė įsivaizduojama išimtis – jei visi žaidžiantieji yra totalūs pedantai ir neįsivaizduoja žaidimo kitaip
 
Istorija – GM dažniausiai yra įpareigotas kurti istorija – arba paruoštą arba „on the fly“, nepriklausomai ar tai yra kelių sesijų nuotykis ar „one shot“ sesija. Istorijos kūrimą, jau pradėjo aprašinėti Povilas todėl apie tai nebesiplėsiu. Vėlgi dažnas diskusijų taikinys – kas geriau? Pasiruošimas ar improvizacija. Manau, čia labai kiekvienam meistrui asmeniškas dalykas. Iš savo pozicijos galiu pasakyti, kad man patinka, kada žinau ir nutuokiu bent preliminariai kas kur ir kaip vyks. Kiek teko skaityti yra ne vienas ir ne dešimt žmonių kurie daužydami kumščiu į krutinę šaukia, kad – improvizacija yra „da best!!!!“ Bet manau, kad geriausias iš vis yra truputis to ir truputis ano, išskyrus atvejus kada žmogus turi gebėjimą improvizuoti taip, jog atrodo, kad viskas yra paruošta Iš savo patirties galiu pasakyti – esu vedęs ir vienaip ir kitaip, bet visgi man labiau patiko paruošti scenarijai. Vėl gi, dažniausiai yra neįmanoma pasiruošti viskam, todėl improvizacija yra neišvengiama. Bet, tai grūdina meistrą
Čia prieš keletą dienų turėjom labai intensyvią diskusiją apie tai – ką daryti jei žaidėjai nesielgia taip kaip suplanuota ir ar reikia juos bausti ir ar reikia juos tempti? Kadangi tada buvo viskas labai karštą, tai dabar galiu ramiai išdėstyti savo poziciją.
Mano galva, žaidėju tempti NIEKADA NEGALIMA, t.y. nereikia jiems statyti geležinkelio, liepti ant jo lipti ir važiuoti juo. NEVER!!!! Žaidimas turi teikti malonumą visiems – tiek GM tiek žaidėjams ir visų yra atsakomybė, kad būtų smagu. Kuo GM bus lankstesnis – tuo bus smagiau žaidėjams, o kuo žaidėjai geriau atžaidinės – tuo bus smagiau GM. Taigi ką turim? Jei GM yra sugalvojęs, pasiruošęs kažkoki super uber ultra scenarijų bet žaidėjai nori bėgti į mišką žudyti orkų. Ką daryti? Iš asmeninės patirties ir to ką taikau galiu pasakyti – nori? Tegu bėga. Duokite žaidėjams daryti tai ką jie nori daryti jei jie iš to gaus malonumą, bet kuomet jie bus sotūs nuo orkų žudymo, nukreipkite juos į savo main questą. Niekada nerekomenduoju daryti tokių situacijų – žaidėjai nori eiti į pietus, ne negalima, o kodel? Todėl, kad negalima ir ten yra 100 metrų aukščio siena su lavos grioviu ir keturiais drakonais.... (geležinkelis ane?) Jei susiduriama su tokia situacija, kad Muhamedas neina pas kalną, padarykite kad kalnas pas jį ateitų. Apsukite pasaulį, leiskite žaidėjams pasiganyti ir palakstyti kur jie pageidauja ir t.t. Jei žaidėjai pradeda išsidirbinėti, tuomet gal tai yra GM problema, kad nesugeba sudominti žaidėju ir sukontroliuoti žaidimo. Žinoma esant piktybiškam kenkimui, visada galima sudrausminti normaliai perspėjant žaidėja apie jo kenkimą. Tačiau reikia atskirti linksmą žaidimą nuo piktybiško išsidirbinėjimo (ačiū dievui, man dar nebuvo pasitaikę jokių piktybinių išpuolių)

Bausti ar nebausti? Dar vienas esminis klausimas žaidimo metu – kada ir kiek bausti žaidėja? Reikia atsiminti vieną dalyką – GM turi NERIBOTĄ prieigą prie VISKO, todėl kaip sukontroliuoti žaidėją yra tik jo fantazijos vaisius. Kada bausti? Bausti, mano pozicija, galima tada kada žaidėjas per daug ginčijasi – maždaug – va taisyklių 115 psl, trečioje pastraipoje rašoma, kad aš gaunu tik 1/3 žalos, o ne ¼ žalos. Tokie ginčai, esant užsispyrusiam GM gali užsitęsti ir kas gaunasi? Turime situacija, kad PC ir GM ginčijasi, o tuo metu prie stalo sėdintys likę žmonės krapšto nosį. Jei žaidėjui „nedaeina“, ir GM nesutinka (čia vėl turi būti protingumo principas naudojamas ir nereikia šaukti – „GM VISADA TEISUS“ – nors tai visada yra status quo ir gali nukirsti bet kokį ginčą, nors praktiškai didelė tikimybė bus prarastas daug fun) rekomenduotina žaidėją bausti kaip bausti? Šiaip geras GM baus žaidėja taip, kad žaidėjas supras, kad elgėsi negerai bet tai nesugadins žaidimo proceso. Situacija – jei žaidėjas pasakys žaidimo pradžioje kad jis padega kaimelį ir pradeda šaudyti į savo bendražygius – visada galima ant jo numesti pianiną, bet galima ir sugalvoti ką nors kito. Visai ne pro šalį turėti keletą užrašų su baudomis žaidėjams ir juos pataikyti atitinkamose situacijose
 
„GM visada teisus“ ir kiti panašūs pasakymai – taip, tas dalykas yra iš tikro, jei neduos Povilas sumeluoti net basic GURPS rulebook‘e yra parašyta, kad „GM is a law“ or smth like this. IMHO tai galima naudoti tik ITIN RETAIS atvejais, kada nebėra absoliučiai jokios kitos išeities (dažniausiai ji yra). Principe tiek žaidėjai tiek meistras supranta kur ir ko susirinko (išskyrus pavienus atvejus) ir dergtis piktybiškai žaidimo metu yra mažų mažiausiai nepagarba kitiems žmonėms prie to paties stalo. Todėl rekomenduočiau vengti šio pasakymo, nes jis ir taip yra visų dažniausiai suprantamas, bet jo pareiškimas žaidėjui tiesiai į akis piktu tonu yra tiesiog kirtis kirviu per bet kokį žaidimo malonumą

Kol kas va tiek, kiek pagalvojau parašyti, lauksiu komentarų ir galėsime padiskutuoti taip pat prašom mielai papildyti kas ką nori  

[Povils]

Labai osom tekstas, norėčiau papildyt mintimi apie žaidėjų žudymą.
Mano manymu GM neturėtų skubėti žudyti žaidėjų - ypač sesijos pradžioje arba žaidžiant naujiems žmonėms. Manau net nereikia sakyti kaip "smagu" turėtų būti numirti tik įsibėgėjus žaidimui dėl to, kad taip iškrito kauliukai kai tau Lokys kando. Jei jau žaidėjas miršta, tai miršta patyręs židėjas (ir supranta už ką ir kaip) ir galimas daiktas sesijos pabaigoje. Tokiu atveju jis ir jausis kažką nuveikęs ir sudalyvavęs (net jei ir visą žaidimą yra tampomas ant rogučių kaip Starkų vaikis), ir supras, kad už durnus poelgius gręsia mirtis (ačiū Mariui dar kartą ). Aš pats turėjau konkretų pavyzdį kai vadžiau sesiją Gintarui ir Tomui. Pagal iškritusius kauliukus (gerai kad mėčiau prisidengęs) Gintaras turėjo mirt nuo pikto lokio jau pirmojo susidūrimo metu. Po to antrąjį kartą, kai atsuko nugarą priešui su ginklu, aš jį palikau su 1 HP...... Bet vis dėl to palikau gyvą. Žmonės sužaidė sesiją iki galo ir liko patenkinti. O Gintaras iki tiek patenkintas, kad pats pradėjo galvoti apie scenarijų, prisisiuntė GURPS knygų ir ėmėsi skaitymo.

[smikis]

Įkišiu aš savo trigrašį, nors nesu nė karto buvęs GM'u 

Kas dėl "geležinkelio statymo" tai čia viskas priklauso nuo GM ir žaidėjų lygio. Jau keliose knygose skaičiau, kad jei GM yra nepatyres arba žaidžia nauji žaidėjai, GM neturėtų duoti jiems daug laisvės. Kai tiek viena tiek kita pusė igyja patirties, tada atsiranda kokybiškesnis situacijų atžaidimas ir jau galima pradėt varijuot. Iš esmės roleplaying'o pasaulis turėtų būti kaip mmorpg pasaulis, ne call of duty šaudyklė, kur net už kampo nepasisuksi, jei to nesumastė GM  Žvelgiant grynai iš GM pusės, tai visur rašo, kad GM duoda žaidėjam tiek laisvės, kiek jaučiasi komfortabiliai galys suvaldyt situacijas. Prieš kiekvieną sesiją GM turėtų atsakyt sau į klausimą ko jis nori iš sesijos. Arba jis nori, kad žaidėjai ivygdytų jo sugalvotą siužetą, arba jis nori pats susidurt su įšukiu ir atžaidinėt situacijas į kurias jį įvelia žaidėjai.

GM YRA VISADA TEISUS! Tai turi priimt kaip aksiomą visi žaidžiantys rpg. Ne todėl, kad GM visada teisus, o tiesiog todėl, kad vadovaujantis tokia nuostata bus paprasčiau žaist. Jei žaidžiantys nori superhardcorinio žaidimo, taip tada gali pradėt gaudyt GM ant taisyklių, fizikos dėsnių ir bendros logikos. Bet ar mes to norim? Asmeniškai aš, norių apturėt gerą laiką ir išvystyt GM sugalvotą istoriją, ir nebūtinai taip kaip GM sumastė 

Žaidėjus bausti už jų kvailą elgesį reikia visadą, bet žudyti, tik tuomet, jei tai žaidimui duos naudos. Žaidžiant Tomo kutuliukus, žaidėjų mirtys yra tematiškas ir žaidimui tinkamas elementas. Visi žino, kad gali mirti ir, kad galės paskui atgimti kitu veikėju ir viskas yra ok. Jei žaidžiam vienos sesijos story, tada kitaip. Jei Povilo lokys būtų mane sudraskęs, kas būtų iš to gavęs naudos? Niekas. Aš einu nuo stalo, nes man ten nebėra ką veikt, Tomui su Povilu žaist dviesę irgi smagumo neprideda. GM turi laisvę su žaidėjais daryt praktiškai kas tik šaus į galvą. Gali palikt ant vieno HP, gali palikt be samonės, gali įstumt į komą, gali sulaužyt visus kaulus ir dar n variantų sugalvot, bet žudyt nėra prasmės.

Vienoj knygoj rašė apie GM namų darbus prieš sesiją. Reikia pasistengt suprast savo žaidėjus ir prie jų derint savo story. GM prieš sesiją, turi apgalvot kiek stipriai naudosis taisyklėm ir kiek spaus žaidėjus į rėmus. Aš, Povilas, Tomas turbūt labiau norim istorijos ir laisvės. Simui ir Ramui gal reikia daugiau tikslumo, realybės ir konkretesnio taisyklių naudojimo. Visi esam skirtingi ir tai, manau, roleplayinge yra tik pliusas. Taip pat yra aktualus ir žaidėjų požiūris į sesiją. Reikia suprasti, kad tu ateini į GM'o sugalvotą pasaulį ir stengiesi išžaist GM'o sugalvotą siužetą. Tu, kaip žaidėjas, turi pagalvot ko iš tavęs nori/ tikisi GM ir padandyt tai padaryt, kad ir su savom variacijom.

Iš čia ir atsiranda suvokimas, kad GM visada teisus ir kad man nereikėtų bėgt į mišką kapot orkų, jei man GM iškėlė užduotį eit į šiaurę vaduot princesės