Dar truputį BSG flavoro ir priešistorės, čia jei kam įdomu.....
Tolima ateitis. Žmonija yra pasiekusi aukštą technologijos lygį ir yra įsikūrusi dvylikos planetų sistemoje, dar vadinamoje „12 Kolonijų“. Kad patiems nereiktų dirbti sunkaus fizinio darbo, žmonės sukuria metalinius robotus – sailonus, bet padaro lemtingą klaidą – įdiegia jiems dirbtinį intelektą. Kaip jau ne kartą yra nutikę istorijoje, mąstantys robotai neketina taikstytis su jiems primesta vergų role ir sukyla prieš savo kūrėjus. Prasideda Pirmasis Sailonų Karas. Jis trunka apie 12 metų, nei vienai, nei kitai pusei nepasiekiant didesnės persvaros. Vieną dieną sailonai netikėtai atsitraukia. Jie išsidangina į galaktikos pakraštį, toli nuo 12 Kolonijų planetų. Žmonės tai palaiko pergale ir per daug nesuka galvos. Dėl visą ko, prie pasienio paliekama orbitinė stotis su jame pastoviai budinčiu diplomatu, na - jei kartais sailonai sugrįžtu ir panorėtų taikytis. Taip ramiai praeina 40 metų. Ir tada, vieną gražią dieną, atsiveria stoties durys ir pro jas įžengia labai patraukli šviesiaplaukė moteris ir du metaliniai centurionai jai iš šonų. Moteris seksualiai prieina prie nustebusio diplomato, pasilenkia ir į ausį sušnabžda žodžius – „Tai jau prasideda...“, po to stotį išdrasko atominis sprogimas. Taip žmonija negauna labai svarbios žinios. O tiesa yra ta, kad visus tuos metus sailonai nesėdėjo rankų sudėję. Jie sukūrė tobulą sintetinę žmogaus kopiją, kyborgą, kurio praktiškai neįmanoma atskirti nuo tikro žmogaus (na gal išskyrus tai, kad mylintis moteriškos lyties kyborgėms per odą raudonai ima švytėti stuburas). Sailonai savo sandara yra tokie identiški, kad netgi teoriškai gali susilaukti vaikų nuo tikrų žmonių. Jie yra praktiškai nemirtingi, nes žuvus kūnui, jis iškart yra klonuojamas Prisikėlimo Centre (Resurrection Hub) ir įkeliami paskutinės minutės prisiminimai. Įdomiausia tai, kad humanoidinių sailonų yra net keli skirtingi modeliai. Nesunku suprasti, kad tokius agentus labai nesunku infiltruoti į žmonių visuomenę, kas beje ir buvo numatyta, nes sailonai turėjo planą. Šviesiaplaukė gražuolė, kodiniu pavadinimu „Caprica Six“ netruko suvilioti mokslininką Gajų Baltarą, kuris tuo metu buvo atsakingas už Kolonijos Gynybos Sistemas. Per Gajaus silpnybę sailonai gavo priėjimą prie viso gynybos tinklo. Priešo kontrataka buvo staigi ir labai gerai koordinuota – vienu metu visas dvylika kolonijos planetų nušlavė branduoliniai sprogimai – akimirksniu buvo sunaikinta „beveik“ visa žmonija. Išsigelbėjo tik tie, kas tuo metu buvo kosmose. O tokių liko apie 50000. Pagrindinė vadovybė buvo dviejuose pagrindiniuose laivuose – komandoras Viljamas Adama buvo atsakingas už karinius veiksmus ir vadovavo senojo tipo kariniam kreiseriui „Battlestar Galaktika“. Šis pusantro kilometro ilgio gigantas buvo pagamintas dar prieš Pirmąjį Sailonų Karą, vėliau buvo nurašytas ir buvo naudojamas labiau kaip karo muziejus (tam netgi buvo išmontuotas naikintuvų paleidimo denis vienoje laivo pusėje). Politinė valdžia ir tuometinė prezidentė Laura Roslin įsikūrė kiek mažesniame, ne kariniame kreiseryje - „Colonial One“. Likusieji žmonės buvo pasiskirstę dar mažesniuose, įvairios paskirties laivuose, kurie ir sudarė visą išgyvenusios žmonijos flotilę. Visi flotilės laivai turėjo hyperšuolio variklius, tad gavę nurodymus iš pagrindinio laivo, galėjo sinchroniškai atlikti šuolį. Tą daryti buvo būtina dėl dviejų priežasčių: 1. Ant kulnų lipo sailonai, ketindami išnaikinti paskutinius žmonijos likučius. 2. Žmonės tikėjo, kad kažkur yra 13-oji planeta, keistu pavadinimu „Žemė“, kurioje būtų galima pradėti viską iš pradžių. Bet pirmiau, pasak legendos, reikėjo rasti Kobolo planetą, iš kurios ir kilo visi žmonės, vėliau pasklidę po visas 12 kolonijų. Kobolo planetoje turėjo būti atsakymas, kur vis tik reikia ieškoti tos paslaptingosios Žemės. Nuo šio momento ir prasideda stalo žaidimas....
